Pages Menu
Categories Menu

Paskelbta - 2013-10-21 | 0 komentarų

Iš tankų istorijos (I dalis)

Iš tankų istorijos (I dalis)

Gana atsitiktinai į mano rankas pakliuvo nuo 1920 m., su pertraukomis, leidžiamas žurnalas „Karys“, kuris visiems prieinamas internetinėje svetainėje www.epaveldas.lt. Čia užtikau ir keletą įdomių to laikmečio straipsnių apie karinę techniką. Tad šį kartą noriu Jums pristatyti straipsnį iš to laikmečio, pavadinimu „Iš tankų istorijos“. Tačiau, nepamirškite, kad to meto rašyba šiek tiek skyrėsi nuo dabar vartojamos, kaip ir pats supratimas apie to meto karybą. Todėl pasitaikys ir nelabai suprantamų žodžių bei sakinių, kuriuos minimaliai stengtasi ištaisyti… Prie viso to, pridėjau fotografijas, kurios pagyvins tekste esamą informaciją.

Malonaus skaitymo 🙂

„Per didįjį karą žmonijos protas yra dirbęs tiek, kiek jis turbūt nėra dirbęs nė viename iš buvusių istorijos karų. Daugiausia jos pajėgų, žinoma, buvo nukreipta žudymo įrankiams tobulinti ir išrasti ir nuo priešo įrankių naikinimo gintis; nė viename iš buvusių karų nebuvo, kad žmonija bekariaudama taip intensyviai būtų tobulinusi sena ir ieškojusi naujų kelių, karai pradedami buvo ir baigiami tais pačiais ginklais. Ir darbo išdavos buvo nepaprastos: didžiojo karo ginklai toli paliko paskui savęs praeitų laikų ginklus savo įvairumu, didumu, darbo greitumu, tikslingumu ir tolumu, jie ne taip įvargina tarnaujančius prie jų žmones, nors ir yra pasidarę daug sudėtingesni. Daugelis ginklų yra tiesiog meno kūriniai, kurių genialioms įtaisymo mintimis negali nesistebėti ir jais nesidomėti.

Iš tokių naujų pasirodžiusių per didįjį karą ginklų, suvaidinusių kovos laukuose žymų vaidmenį, yra taip pagarsėję tankai. Tankais yra tai vežimas, kuris skiriasi nuo šarvuoto automobilio tuo, kad vietoj ratų važiuoja ant dviejų begalinių grandinių, gali dėl jų važiuoti per laukus, nesilaikydamas plentų ir kelių, ir nugalėti žymias vietos kliūtis.

Nieko, sako, pasauly nesama nauja. Taip ir su tankais – ir jų ainių taip pat stengiamasi suieškoti ir nurodyti praeityje. Iš jo panašybių praeityje nurodoma į stumdomas tvirtoves, kurias prieš 3500 m. prieš Kristaus gimimą vartojo asirai ir vėliau egiptiečiai; tas pats principas randama graikų, romėnų ir kiniečių kovos vežimuose.

Asirų kovos vežimas

Asirų kovos vežimas

Vidurinių amžių riteriai, apsikaustę nuo galvos iki kojų geležimis, irgi laikoma savo rūšies „gyvais tankais“.

Riteriai turėjo išnykti, išradus parako šaunamus ginklus, lig tik aišku pasidarė, kad nešiojami ant žmogaus kūno šarvai negali apginti jo nuo kulipkų. Šarvai tapo nuo jų nuimti; vietoj jų pradėta vartoti vežami arba stumiami bokštai ir kovos vežimai.

Jau nuo asirų laikų naudotas karinis bokštas

Jau nuo asirų laikų naudotas karinis bokštas

Taip, Conrad Kyeser apie 1400 m. aprašo daug kovos vežimų, ginkluotų patrankomis ir ietimis. Fontana ir Archinger 1420 m. pastatė vežimą, kuriame tilpo apie 100 žmonių. 1558 m. Nurnbergo mieste, Vokietijoje, buvo kovos vežimas, kurio sienos buvo padarytos iš ąžuolinių rąstų ir jose buvo šaudymo angos.

Visi šitie vežimai anais laikais buvo iš vidaus stumiami žmonių arba arkliais. Be abejo šitokiomis pajėgomis varyti vežimai buvo labai sunku, ir antroje penkiolikto amžiaus pusėje pradėta vartoti šitam reikalui gamtos galybės; nuo čia laikoma prasidėjęs antras šitų vežimų išsirutuliojimo laikotarpis. 1460 m. Valturio yra projektavęs vežimą su sparnais iš šalių, kuriuos suktų vėjas. Apie tą laiką ir visapusiškas Italijos dailininko Leonardo de Vinci, granatos išradėjo, genijus galvojo apie tokį vežimą. 1482 m. jis rašo kunigaikščiui Lorenzo Sforza: „Aš dabar svarstau apie vežimą, kuris būtų dengtas ir nesužalojamas. Jis įėjęs su savo patrankomis vidun priešų, išvaikys juos, kad ir kažin kaip jie būtų gausingi. Paskui vežimą galės eiti pėstininkai, apsaugoti ir nesutikdami pasipriešinant“. Kas turėjo šitą vežimą varyti, nežinia. Bet jo vartojimo būdas visiškai toks pat kaip šių dienų tanko – Leonardo da Vinci tokiu aiškumu įsivaizdavo jo darbą, kokio nebus turėjęs kitas kareivis didžiojo karo pabaigoje.

Leonardo da Vinci suprojektuotas tankas

Leonardo da Vinci suprojektuotas tankas

Buvo taip pat vežimų, varomų burėmis. Tokis sausumos laivas buvo Simono von Stevino įrengtas 1599 m. Oranijos princui Moricui. Jis buvo ginkluotas patrankomis, paimdavo 28 žmones ir važiuodavo septynias mylias per valandą.

Anglijoje 1633 m. David Ramsay buvo įtaisęs automatiškai važiuojantį vežimą, kuris galima buvo pritaikinti ir karo reikalams.

Tačiau visi šitie išradimai dėl tų laikų technikos silpnumoturėjo daug netobulumų, iš kurių svarbiausias – jiems trūko automatinio varomojo prietaiso, motoro.

Tik po 1765 m., kada James Wattui pavyko darbui sunaudoti garą, kovos vežimas įėjo į naują išsirutuliojimo laikotarpį. Jau 1769 m. prancūzas Cugnot garo mašiną pastatė ant vežimo; savo vežimą jis norėjo pavartoti karui, bet jo buvo didelė yda – jis galėjo pereiti tik 2 ½ angliškų mylių per valandą (3½ kilometrų) ir kas 20 minučių turėdavo tiek pat laiko stabtelėti garų prisirinkti. Pirmoje viešoje parodoje jis užvažiavo ant mūrinės sienos ir ją nugriovė; už tai pats išradėjas pakliuvo į kalėjimą, o jo išradimą niekas netobulino.

Napoleonas savo genijumi be abejo numanė, ko galima kare tikėtis iš Cugnoto vežimo, nes išrinktas į Akademijos narius parašė apie jį disertaciją.

Prancūzo Nicholas-Josef Cugnot vežimas

Prancūzo Nicholas-Josef Cugnot vežimas

 

Kovos vežimas per tą laikotarpį virto, arba bent buvo bandomas, vežimu, varomu garo ir važiuojančiu keliais.

Tik apie 1900 m., kada automobiliai degamaisiais motorais (Verbrennugsmotor) priėjo prie pastovesnio išsirutuliojimo galo, buvo pradėta statyti šarvuoti automobiliai. Toks automobilis, pvz, 1904 m. buvo įrengtas Daimiero projektu Vienoje, Austrijoje; jo buvo 30 arklių pajėgų motoras, kraipomame bokštelyje buvo greitai šaudanti patranka, automobilis pavažiuodavo žymiomis staigumomis ir neperminkštoje žemėje.

1904 m. Daimler'io šarvuota mašina

1904 m. Daimler’io šarvuota mašina

Šitokie automobiliai vartota per didįjį karą ypač žvalgybos ir sargybos reikalais; jei tik jie turėdavo kelią arba kietą podirvį; bet jų darbas baigdavosi kai tik užeidavo kliūčių arba pasitaikydavo per minkšta žemė. Todėl, darant pirmutinį žingsnį prie patobulinimo, reikėjo padaryti tokis vežimas, kurio keturi ratai būtų pakeisti dviem begalinėms grandinėm. Šitą ketvirtą ir paskutinį karo vežimų išsirutuliojimo laikotarpį ir atstovauja šarvuotas vežimas begalinėmis grandinėmis, iš anglų kalbos vadinamas „tanku“.

Ne nauja yra idėja vežimo svoris išskirstyti ant didelio ploto, negu kokį sudaro ratai. Po metų, kai Cugnot buvo įrengęs pirmą garinį automobilį, Richard Lowell Edgewonth pritaisė prie ratų grandinę, sudarytą iš keliolikos medinių plokštelių, kurių viena po kitos važiuojant pamindavo ratus, gaudamas iš to pakankamai atsispirti. Panašios grandinės apie ratą yra daugelio sunkiosios artilerijos sistemų. Tankų grandinės įtaisymo principas yra tik šito principo variantas.

Begalinė vežamoji grandinė buvo po to dažnai tobulinama; įdomiausias iš jų bandymas tai 1888 m. amerikono Franko Battero. Jo įtaisytas vežimas tapo anglų priimtas už pavyzdį tankams, ypač varymo ir vairavimo atžvilgiu. Vienas jo didelis neparankumas – tai tų laikų griozdinga garinė mašina.

Išradus degamąjį motorą ir pritaikius jį prie automobilių, sparčiai pradėta statyti ir vežimai su vežamosiomis grandinėmis. 1907 m. Roberts pastatė panašų vežimą, ir jis buvo išmėgintas Anglijoje, Aldershoto laukuose. Šitas vežimas ir kitas, Hornsby‘o, yra dalyvavę 1908 m. gegužės mėn. kariuomenės parade Aldershote. Tais pačiais metais Hornsby panašiu automobiliu kasdien per penkis mėnesius važinėjo Skegnesse smėliuotoje žemėje parodyti, kad ir tokioje žemėje galima greitai važinėti; ir iš tikrųjų, jis buvo pasiekęs 20 angliškų mylių (35 kilometrų) per valandą greitį.

Hornsby mašina

Hornsby mašina

Vėlesniais laikais tokių vežimų tobulėjimo darbą buvo apėmę beveik vieni amerikonai, iš jų vežimų ypač išsiskyrė Holto „caterpillar“ (t.y. kirmėlė – vežimas), kuris buvo pagrindu atsiradusiems per didįjį karą tankams. Amerikonai yra pirmutiniai, pritaikę juos karo reikalams prieš Meksiką, vežiodami jais kariuomenės paspirtis.

Iš viso, kas pasakyta, matyt, kad tankai t.y. kovos vežimai vežamosiomos begalinėmis grandinėmis nėra didžiojo karo išradimas tikroje šito žodžio prasmėje, bet tik karo reikalams perdirbtų senai žinomų mašinų pritaikymas“.

(Bus daugiau).

Šaltinis: Žurnalas „Karys“, 1922 m. liepos mėn. 7 diena. Nr. 27 (163). P. 1-3.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *