Pages Menu
Categories Menu

Paskelbta - 2013-11-17 | 1 komentaras

„Prezidentas Smetona“ arba tarpukario Lietuvos karinis jūrų laivynas (I dalis)

„Prezidentas Smetona“ arba tarpukario Lietuvos karinis jūrų laivynas (I dalis)

Net moksleiviai žino, kad 1923 metais Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, kartu su juo atiteko ir Klaipėdos uostas, kas lėmė, kad mes tapome jūrine valstybe. Galima teigti, kad tai ne tik atnešė naudos, bet tapo ir rimtu galvos skausmu ano meto vyriausybei. Turėdami išėjimą į jūrą bei platesnius pasaulinius vandenis, konstatavome faktą, kad reikia pasirūpinti ir savo krantų apsauga bei kontrole. Tam reikalui, buvo įsigytas vokiečių karo laivas (minų gaudytojas) „M-59“, kuris vėliau buvo pavadintas į „Prezidentas Smetona“, bet nereikėtų užmiršti ir katerių, kurie taip pat prisijungė prie Lietuvos kariuomenės jūrų laivyno.

Viršelio nuotrauka paimta iš archyvai.lt

Tad iš pagarbos jiems – šiems „mažiesiems laiveliams“ – kateriams, pradžioje norėčiau trumpai juos čia išvardinti ir „savotiškai“ pristatyti:

Ir pats pirmasis – „grynakraujis“ vokiškas motorinis barkasas „Savanoris“, kuris į mūsų karinį jūrų laivyną pateko 1923 m. liepos 11 d., kai atgavome Klaipėdos kraštą. Pats laivelis buvo perduotas į pasienio policijos tarnybą ir buvo 17,5 m ilgio, 3,9 m pločio bei turėjo du benzininius variklius. Kateris galėjo pasiekti 16 mazgų greitį, kas išvertus į normalią lietuvišką kalbą, būtų apie 30 km/h. Mažai? Sunku pasakyti, ne esu didelis laivybos žinovas, bet, manau, kaip tiems laikams, gana nemažas greitis… Beje, ginkluotas jis buvo net dvejais 37 mm artilerijos pabūklais ir kulkosvaidžiu, o tai jau šis tas.

Kitas į mūsų rankas patekęs motorlaivis buvo „Moewe“, kuris neilgai trukus pervadintas į mielesnį mums širdžiai pavadinimą – „Lietuvaitė“. Ši „Lietuvaitė“ buvo 6,4 m ilgio ir 1,6 m pločio. Turėjo „B.M.W“, keturių cilindrų benzininį variklį bei vieną kulkosvaidį. Nepikta buvo „Lietuvaitė“, oi nepikta, bet įkasti galėjo…

Vos nepamiršau, už šio motorlaivio gavimą turėjome būti dėkingi Klaipėdos krašto direktorijos pasienio policijai, kuri matomai reido metu prieš kontrabandininkus ir perėmė šią „Lietuvaitę“ į savo rankas. Kitaip sakant, „priglaudė po savo vyriška ranka“.

O tai ką? Mes patys negalėjome katerių pasigaminti? Žinoma, kad galėjome ir tą padarėme! Būtent „Lindenau ir Cie“ Klaipėdos laivų statykloje dienos šviesą išvydo „Šaulys“. Šis gražuolis buvo 12,5 m ilgio, 3,05 m pločio, o jo grimzlė buvo tik 70 cm. Kateris tikrai gamintas su meile, nes viskas buvo padaryta iš geriausių to meto medžiagų ir pritaikyta pagal Lietuvos pasieniečių poreikius: korpusas, denis, kilis – plieniniai, centrinis priestatas iš medžio ir plieno, dengtas mediniu stogu bei net aptrauktas brezentu nuo lietaus! O kur dar elektros šviesos tinklas, virtuvė, karininkų kajutė su praustuvu, mediniu staliuku, spyruokliniais, aptrauktais gobelenu čiužiniais ir kt. Tikras rojus plaukioti su tokiu kateriu ir gaudyti visokius nedorėlius kontrabandininkus.

„Šaulys“ (KAA)

„Šaulys“ (KAA)

Beje, net paprastų jūreivių kajutė buvo išklota linoleumu ir… ai tiesa, pamiršau svarbiausią – ginkluotę. Užuomarša šiandien… O čia bėda. Niekaip ne įsitengiau rasti kuo konkrečiai buvo apginkluotas šis kateris, bet pavyko sužinoti, kad bent kulkosvaidžių tikrai buvo, nes minimas kulkosvaidžio „pivotas“. Atseit kulkosvaidžiui laikyti, o kaip jis atrodo, tai galime tik fantazuoti.

Buvo ir dar vienas, Klaipėdoje (1932 m.), toje pačioje laivų statykloje pastatytas kateris „Aitvaras“. Jo talpa net 16 t, ilgis – 12,5 m, o plotis 3,05 m. Grimzlė buvo šiek tiek mažesnė už „Šaulio“ – priekyje 50 cm, o gale 60 cm. O aš maniau, kad grimzlė turi būti vienoda visuose laivo galuose. Pasirodo, kad ne. Įdomu.

Vėlgi, statant laivą, netausota nei laiko, nei medžiagų ar juolab pinigų. Įsidėmėkit! Apdaila ąžuolinę, denis – pušinis.

„Aitvaras“ (KAA)

„Aitvaras“ (KAA)

Šis kateris turėdamas 40 AJ motorą, galėjo plaukti 12 mazgų greičiu (apie 22 km/h). O sutikęs kokį kontrabandininką ar šiaip neįtikusią plaukiančią geldą, į jį galėjo paleisti dvejų kulkosvaidžių ugnį ar rimčiau „trenkti“ su 37 mm artilerijos pabūklu. Tai aiškiai turėjo užtikrinti, kad čia vadovauja „Šaulys“!

Na ką? Viskas? Tikrai ne! 1932 m. ten pat, pirmą bangelę pagavo ir kateris „Žaibas“. Tai tarsi savotiškas „Aitvaro“ ar „Šaulio“ dvynys, o gal labiau tiktų pasakyti „trinys“. Pagrindiniai parametrai buvo vos ne identiški, tad manau suprantate, kad nėra reikalo juos aptarinėti. Juolab, kad net ginkluotas buvo lygiai tokia pati, kaip „Aitvaras“ – 37 mm artilerijos pabūklas ir 2 kulkosvaidžiai.

„Žaibas“ (KAA)

„Žaibas“ (KAA)

O štai 1933 m. pastatytas „Partizanas“ (Klaipėda, „Lindeau & Cie“), jau įdomesnis egzempliorius, mat buvo apginkluotas 20 mm pabūklu ir 37 mm pabūklu bei 2 sunkiaisiais „Maxim 08“ kulkosvaidžiais. Prie viso to, dar prisidėjo ir 2 lengvieji kulkosvaidžiai „ZB“ ir 5 šautuvai „Mauser“. Tad tenka konstatuoti faktą, kad šis 21,5 ilgio, 4,5 m pločio, 1,25 m grimzlės, turintis du stiebus ir vieną sraigtą kateris, buvo pats galingiausias to meto Lietuvos jūrų laivyne esantis laivas-kateris, jei neskaitytume „Antano Smetonos“. Neblogai, ką?

„Partizanas“ (KAA)

„Partizanas“ (KAA)

„Partizanas“ tikrai buvo neblogai apsirūpinęs ar tiksliau sukomplektuotas, nes įgulos patogumui buvo įkurta virtuvė, tualetas, elektros šviesos tinklas ir net centrinis patalpų šildymas. Matyt, jis ir sovietams labai patiko, nes 1940 m. liepos mėnesį šis laivas, perduotas SSRS kariniam laivynui, išplaukė iš Lietuvos tarptautinių vandenų nežinoma kryptimi, kur prapuolė, kaip į vandenį. Aiškiai prasuko „bizniuką“.

Teko laimės ir iš lenkų internuoti laivą – „Banga“. Laivas, kaip laivas – 8 m ilgio, 2,2 m pločio, bet štai vietomis turėjo 7-13 mm šarvus bei zenitinius kulkosvaidžius.

Beje, lenkus sėkmingai nuskriaudėme ir dar kartą, kai internavome jų laivą „Vėjas“. Šis 5,5 m ilgio ir 1,75 m pločio laivas irgi vietomis buvo šarvuotas (7-10 mm) ir ginkluotas zenitiniais kulkosvaidžiais.

O kaip kontrabandininkų laivai? Ar kokį konfiskavome? Tai žinoma, mūsų pasieniečiai savo darbą išmanė, nes pričiupo ne tokį ir menką laimikį – 13,46 tonų svorio, 12 m ilgio ir 3,1 m pločio „Elfą“. Dar „trolio“ ir „hobito“ trūksta ir tuoj bus nauja „saaaga“ apie žiedų valdovą… Laivas buvo perduotas saugoti Finansų ministerijai, o toliau, matyt, atiteko Lietuvos kariniam jūrų laivynui.

Tai štai koks puikus buvo mūsų „mažųjų“ katerių parkelis, kuris ištikimai saugojo mūsų krantus nuo priešiškai nusiteikusių jėgų. Bet metas sugrįžti prie temos, kur pagrindinis akcentas, žvilgsnis ir įdomumas slypi mūsų galingiausiame laive – „Prezidentas Smetona“.

Tataigi, pasirodo, kad „Prezidentas Smetona“ buvo nupirktas 1927 m. liepos 18 d už 289 000 lt. Ar tai daug? Tais laikais? Taip, tai tikrai buvo dideli pinigai, nes anuomet, sakykime, 1928-ųjų liepą, melžiama karvė kainavo apie 350-400 lt. Tad galite paskaičiuoti, kiek už tokią sumą būtų galima buvę įsigyti tokių žalmargių… ir dar pieningų…

Pats laivas buvo pastatytas 1917 m. spalio 31 d. „G. Seebeck“ laivų statykloje Gestemuende. Žinoma, tų laikų laivo variklis buvo kūrenamas anglimi. Buvo įrengtos net dvi kūryklos, kuriose buvo po dvi krosnis. Jos pagamindavo net 2000 AJ, kurios išjudindavo du gale esančius sraigtus, kurie priversdavo šį laivą skrosti jūra 17 jūrmylių per valanda greičiu, kas vėlgi, išvertus į normalią žmonių matavimo kalbą, būtų apie 31 km/h (jei gerai suskaičiavau. Matematika visada nesisekė).  Beje, kuro atsargos buvo 120 tonų anglies (šildymo sezonas jau prasidėjo, jei ką :)), o įgulą sudarė 70 žmonių.

karas

Karinis mokomasis laivas „Prezidentas Smetona“. Nuotrauka paimta iš viešojo Dainiaus Šilgalio archyvo, kurį galite rasti paspaudę ant nuotraukos.

Laivas turėjo ir du ilgus, ilgus stiebus. Vienas iš jų – priekinis buvo 17,5 m ilgio, o kitas 16 m. Kad geriau būtų šį aukštį įsivaizduoti, tai galime jį palyginti su daugiaaukščiu, kas išeitų, kad stiebai prilygsta 8-9 aukštų daugiabučiui. Tikrai aukštai. Net sunku tuo patikėti…

„Prezidento Smetonos“ stiebai. Nuotrauka paimta iš viešojo Dainiaus Šilgalio archyvo, kurį galite rasti čia: https://www.facebook.com/media/set/?set=oa.178120478972770&type=1

„Prezidento Smetonos“ stiebai. Nuotrauka paimta iš viešojo Dainiaus Šilgalio archyvo, kurį galite rasti čia: https://www.facebook.com/media/set/?set=oa.178120478972770&type=1

Kas liečia laivo vandens talpą, tai ji buvo 525 tonos. Čia daug? Gana nemažai. Visai talpai užpildyti reikėtų net 35 sunkvežimių, kurių kiekvienas vežtų po 15 tonų grūdų. Daug, bet tikrai ne daugiausiai.

Nereikėtų pamiršti, kad tik nupirktas laivas kažin ar atrodė stulbinančiai. Kas tau parduos gerą daiktą? Išties laivas net tik atrodė blogai arba tiksliau apgailėtinai, bet buvo ir prastokos būklės, kas liečia įvairių mechanizmų būklę. Jis ne tik, kad neturėjo ginkluotės, bet ir buvo aprūdijęs, neveikė kai kurie prietaisai. Tad pirmiausia susirūpinta jo išvaizda, nes pasigirdo kalbų, kurios kalbėjo, jog kam tas laivas mums reikalingas, kad jis gelda, o ne laivas, geriau vyriausybė rūpintųsi vargšais ir taip toliau ir panašiai. Na, lietuviai jau tokie yra. Keikia valdžią dabar, keikė seniau, keiks ir ateityje.

Taigi, tuoj pat buvo imtasi laivo valymo bei dažymo darbai. Taisyti arba keisti įvairūs laivo mechanizmai bei atliekami kiti – laivo gerinimo darbai. Tačiau, tai atėmė gana daug laiko, bet juk viskas buvo daroma vardan valstybės apsaugos ir mūsų laisvės. Tad tik po 4 mėnesių – 1927 m. spalio 28 d. speciali komisija nusprendė, kad laivo remontas atliktas tinkamai ir laivą galima eksploatuoti. Tad visai netrukus jis jau skrodė Baltijos jūros bangas ir gąsdino kontrabandininkus, kurie su savo „turtu“ bandė prasmukti į Lietuvos valstybinius vandenis. Bet, kaip laivas gali gąsdinti be reikiamos ginkluotės? – jūs paklausite ir būsite teisūs. Ginkluotė buvo. Tik, kad labai menka, bet BUVO! O tai mielieji, jau šis tas ir kažkas.

Prieš kontrabandininkus to pilnai užteko, bet rimtesniam laivui nebuvo įmanoma ir pagąsdinti. Tai kuo mūsų „Smetona“ buvo ginkluotas? Sakyk greičiau! Na, gerai…

„Prezidentas Smetona“ buvo apginkluotas dviem 20 mm artilerijos pabūklais „Oerlikon“. Šie pabūklai buvo išdėstyti laivo gale ir priekyje. Visgi, man „kniedi“ palyginti šią ginkluotę su kitų šalių karo laivais, o to, pasirodo nereikėjo daryti, nes panašaus tipo, to meto laivai turėjo net 105 mm pabūklus arba bent jau 88 ar 76 mm. Na, bet turėjome, ką turėjome.

Laivo šonuose buvo įtaisyti ir du „Maxim-08“ sunkieji kulkosvaidžiai bei du lengvieji „Brno“ kulkosvaidžiai. Beje, ir laivo įgula taip pat galėjo apsiginti, nes tam buvo skirta 38 šautuvai „V. Z-24“ ir penki, 7,65 mm revolveriai „Mauser“. Negaliu nepaskaičiuoti: 70 žmonių įgulai atiteko 43 šaunamieji ginklai. Įdomu ką kitiems reikėjo daryti? Sėdėti kamputyje ar daryti, kaip per filmą „Priešas už vartų“ – bėgam iš paskos ir čiumpam kritusio kario ginklą ir stojam jo vietoje?

Kulkosvaidininkas savo pozicijoje. Nuotrauka paimta iš viešojo Dainiaus Šilgalio archyvo, kurį galite rasti čia: https://www.facebook.com/media/set/?set=oa.178120478972770&type=1

Kulkosvaidininkas savo pozicijoje. Nuotrauka paimta iš viešojo Dainiaus Šilgalio archyvo, kurį galite rasti čia: https://www.facebook.com/media/set/?set=oa.178120478972770&type=1

Tačiau, juk ant denio pagal viską būna ne daug jūreivių. Dauguma yra atsakingi už laivo mechanizmus, pagrindinė ginkluotę ir t.t… Šie dalykai reikalauja nuolatinės priežiūros ir tik mažai daliai jūreivių, tarkim imant į denį belaisvius, gali prireikti šaunamųjų ginklų… Bet nenukrypkime nuo temos.

Dvejoms 20 mm artilerijos pabūklams turėta 840 sviedinių, o kulkosvaidžiams, šautuvams ir pistoletams apie 35 000 tūkstančiai įvairaus kalibro šovinių. Tiesa, buvo rekomenduojama, kad laive būtų pastatyta ir bent porą priešlėktuvinių pabūklų, tačiau į šias rekomendacijas taip ir nebuvo atsižvelgta, kol laivas priklausė Lietuvai. Tad puolimui iš oro, mūsų „Smetona“ buvo visiškai „nuogas“. Nevisiškai. Buvo juk kulkosvaidžiai, bet, matyt, jų ugnis buvo per menka kažką padaryti to meto lėktuvams. Juolab, kad paprastai tik žvalgybiniai lėktuvai skraido po vieną. Tokiam taikiniui, kaip laivas, būtų siunčiama visa jų grupė. Nors, „smetonos“ atveju, kažin ar kas labai būtų pasivarginę pasiųsti ir vieną kokį lėktuvėlį. Nors, kas ten žino?

Nepamirškime, kad laivui reikėjo ir gero arba tiksliau šiuolaikinio radijo ryšio, nors ir esamas galėjo „traukti“ iki 1300 jūrmylių, kas yra, berots!, apie 2 000 km. Baltijos jūroje, kaip ir užtektų, bet plačiuosiuose vandenyse – vargiai.

Reikėjo ir minų, ypač mokomųjų. Laive net buvo sumontuoti specialūs įrenginiai, kurių pagalba minos būtų mėtomos minuojant kažkokią vietą, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdos uosto prieeigas. Tačiau, nei mokomųjų, nei tuo labiau tikrų minų, nebuvo nupirkta.

Taigi, tarpukario Lietuvoje, „Prezidentas Smetona“ atliko daugiau mokomojo laivo funkcijas. Taip pat padėjo pamatus mūsų – lietuviškos, karinės jūreivystės tradicijoms iš kurių išaugo ne tik gabių jūreivių karta, bet ir buvo įrodymas, kad esame jūrinė valstybė. Prie viso to, pridėkime ir tą faktą, kad laivas pasitarnavo ir valstybės (o gal tiksliau prezidento?) propagandos, reprezentaciniams tikslams, kurių dėka, tauta įgavo kur kas daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

Pirmos dalies pabaiga.

Antra dalis jau greitai…

Nepamiršk palikti komentaro. Ačiū.

Šaltiniai:

1. http://www.ebiblioteka.lt/resursai/Mokslai/LKA/mokslo%20darbai/K_laivynas.pdf

2. http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/prezidentas-smetona-pirmasis-karo-laivas/125710

3. http://www.muziejus.lt/laivyba.php

4. http://www.pasienis.lt/lit/Spirito_kontrabandininku_siaubas___pasie/4737

Pasidalink su kitaisShare on Facebook2Share on Google+0Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn0Email this to someone

1 Komentaras

  1. Neužteko kantrybės perskaityti iki galo “straipsnį” vien dėl kažkokių palyginimų, kurių abstu visame tekste. Na kad ir čia: Kas liečia laivo vandens talpą, tai ji buvo 525 tonos. Čia daug? Gana nemažai. Visai talpai užpildyti reikėtų net 35 sunkvežimių, kurių kiekvienas vežtų po 15 tonų grūdų. Daug, bet tikrai ne daugiausiai.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *