Pages Menu
Categories Menu

Paskelbta - 2013-12-11 | 0 komentarų

Liepsnosvaidžiai

Liepsnosvaidžiai

Sveiki visi, technikos istorijos gerbėjai,

šį kartą Jums norėčiau pristatyti gana įdomų ir neįprastą straipsnį apie armijoje naudotą, o šiuo metu gana primirštą ginklą – liepsnosvaidį. Ir nors straipsnis neapima kažkokio konkretaus liepsnosvaidžio modelio, tačiau stengiasi skaitytoją supažindinti su pačiu liepsnosvaidžio, kaip ginklo atsiradimo istorija ir naudojimą žmonijos karų istorijoje.

Taigi, galime teigti, kad liepsnosvaidžiai yra tam tikra prasme panašūs į pabūklus, tačiau priešingai nei anie, nešaudo sviediniais, o į pasirinktą objektą paleidžia stiprios srovės ugnies pliūpsnį, kuris gali pasiekti taikinį esantį net už 200 m.

Tačiau, turbūt visiems įdomu, kada liepsnosvaidis atsirado ir kas buvo jo pradininkas? O tai atsitiko apie 670 m., kur architektas Kalinikas, kilęs iš Konstantinopolio išrado „pirmykštį“ liepsnosvaidį, jei taip galime pasakyti. Aišku, tai nebuvo liepsnosvaidis, tai tebuvo, kaip to laikmečio žmonės vadino, graikiška ugnis, kuri pasižymėjo ypač įdomiomis savybėmis – ji degė ne tik ant žemės, bet ir ant vandens, kas labai stebino ir baugino karinių laivų įgulas. Bet svarbiausia, kad šios ugnies liejimo principas buvo itin panašus į šiuolaikinius liepsnosvaidžiuss.

Graikiška ugnis

Graikiška ugnis

Graikiška ugnis gal ir nebūtų buvęs kažkoks ypač didelis stebuklas karyboje, tačiau, ją užgesinti, kaip jau supratote, buvo itin sudėtinga. Vanduo paprastai ją dar labiau įžiebdavo, tad tik pilamos žemės ją galėjo užgesinti, o ir skysčio gamybos paslaptis buvo labai slepiama. Taip slepiama, kad net šiuolaikiniai istorikai tiksliai negali atsakyti į klausimą, kokia yra šio skysčio sudėtis. Nepaisant to, spėjama, kad į sudėtį galėjo įeiti siera, negesintos kalkės bei nafta. Galbūt slaptoji sudedamoji medžiaga galėjo būti ir magnis, kuris sakoma, gali degti ir po vandeniu ir yra šiuolaikinių bombų sudedamoji dalis. Kad ir kaip keista, bet iki šiol niekas taip rimtai ir nepadaro bandymų, kurie atskleistų graikiškos ugnies sudėties paslaptį. Matyt, tam nėra reikalo…

Kad ir kaip ten būtų, pirmą kartą graikiška ugnis buvo panaudota 672 m., ginantis nuo arabų laivyno. Savotiškas liepsnosvaidis įtaisytas ant laivų pirmagalių padėjo Bizantijos imperijai atremti ne vieną priešo jūrinį antpuolį ir išplėšti svarbias pergales.

Neilgai trukus, šį ginklą perėmė ir kitos tautos, kaip antai: arabai, kinai bei mongolai. Beje, kinai šį ginklą patobulino – jame įtaisė pompą, kuri suspausto oro pagalba leido ugnį išauti didesniu atstumu. Vėliau kinų patobulintą liepsnosvaidį užgožė jų išrastas parakas ir šis ginklas nugrimzdo į užmarštį.

Na, o pirmąjį, šiuolaikinį liepsnosvaidį sukūrė vokietis F. Fiedleris 1901 m. Jo sukurtas nešiojamas, 1,2 m aukščio balionas, perskirtas į dvi dalis susilaukė įvertinimo ir tuometinėje Vokietijos kariuomenėje, kuri 1911 m. šį naują ginklą įtraukė į savo pėstininkų gretas. Tuometinis ginklas galėjo purkšti iki 18 m atstumu, tačiau tepaleisdavo tik vieną ugnies pliūpsnį.

F. Fiedleris (kairėje, laikantis bokalą)

F. Fiedleris (kairėje, laikantis bokalą)

Pirmą kartą, kariniuose veiksmuose liepsnosvaidis buvo panaudotas 1915 m. vasario mėnesį prieš prancūzus, garsiosiose Verdeno skerdynėse. Ypač ginklas pravertė valant apkasus nuo užsilikusių bei įsitvirtinusių priešo karių arba gynybinėse pozicijose.

Nepaisant to, liepsnosvaidis pasirodė beturįs ir rimtų trūkumų. Ginklas buvo gana didelis, netgi gremėzdiškas ir ypač nepatogus nešioti. Be to, jį nešioję kariai buvo itin dideliame pavojuje. Pasirodo neretai pastebėti liepsnosvaidininkai susilaukdavo gausiai į juos nukreiptos ugnies, tačiau dažnai neprireikdavo ir to, nes liepsnosvaidyje naudojamas skystis nebuvo labai stabilus – neretai savaime sprogdavo ir padegdavo ne tik jį nešantį ar nešančius asmenis, bet ir aplinkinius karius.

Tuometiniam liepsnosvaidžiui aptarnauti reikėjo nemažai vyrų

Tuometiniam liepsnosvaidžiui aptarnauti reikėjo nemažai vyrų

Liepsnosvaidžiams tobulėjant, neilgai trukus atsirado ir keletas liepsnosvaidžių rūšių, kaip antai: sunkieji ir lengvieji. Paprastai lengvieji liepsnosvaidžiai arba dar kitaip „kuprininiai liepsnosvaidžiai“, buvo skirti valdyti bei nešioti vienam žmogui. Jo degusis mišinys būdavo tam tikruose balionuose (paprastai viename, bet pasitaikydavo ir keliuose), kuriuos karys nešiojo ant nugaros. Atskirame balione būdavo suspaustos dujos, panaudojamos degiajam mišiniui išsviesti. Kai kurie lengvieji liepsnosvaidžiai degųjį mišinį iššaudavo net parako užtaisais. Balionuose paprastai būdavo 15-20 l degiojo skysčio, kurio užtekdavo ne tiek ir mažai – 3-5 šūviams (pliūpsniams).

Lengvasis liepsnosvaidis

Lengvasis liepsnosvaidis

Tuo tarpu sunkusis pėstininkų liepsnosvaidis jau būdavo sumontuotas ant tam tikro lafeto (paprastai dviračio), kurį aptarnaudavo keletas žmonių. Jis susidėdavo iš trijų keičiamų balionų (ar daugiau), kurių kiekvienas turėjo žiotis, parako sviedimo užtaisą, padegimo įtaisą, mechaninį arba elektrinį šovimo mechanizmą. Užtaisyto ginklo masė siekė net 200 kg, o vienu šūviu buvo iššaunama apie 20 l padegamojo mišinio, kuris nusisviesdavo ~200 m į tolį.

454px-Harvey_Flame_Thrower_transport_diagram

Sunkusis pėstininkų liepsnosvaidis

Liepsnosvaidžiams, kaip ir visai karo technikai tobulėjant, atsirado ir kitų liepsnosvaidžio rūšių, kaip, pavyzdžiui, savaeigis liepsnosvaidis, kuris paprastai montuojamas į karinės technikos bokštelį. Įdomu tai, kad degiojo mišinio rezervuarai jau yra gana gerai apsaugoti ir randasi technikos viduje. Tokio liepsnosvaidžio svaidymo tolis – iki 180 m.

Savaeigis liepsnosvaidis

Savaeigis liepsnosvaidis

Tačiau, patys galingiausi liepsnosvaidžiai yra montuojami į tankus (tanko liepsnosvaidis). Dažnai, tai pagalbinis tanko ginklas, tačiau pasitaiko modelių, kuriuose tai ir pagrindinis tanko ginklas. Degiojo mišinio rezervuarai gali būti tiek tanko viduje, gerai apsaugoti nuo pažeidimų, tiek tanko išorėje – ant tanko ar net specialioje priekaboje.

Liepsnosvaidis sumontuotas tanko bokštelyje

Liepsnosvaidis sumontuotas tanko bokštelyje

Degiojo skysčio rezervuarai sumontuoti tanko traukiamoje šarvuotoje priekaboje

Degiojo skysčio rezervuarai sumontuoti tanko traukiamoje šarvuotoje priekaboje

Verta paminėti, kad gana plačiai tankus liepsnosvaidžius bei paprastus – nešiojamus lengvuosius liepsnosvaidžius naudojo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą prieš japonus bei Vietnamo karo metu. Jų pagalba amerikiečiai valydavo priešo įtvirtinimus, bunkerius, apkasus ar stengdavosi išdeginti džiunglių plotą jei įtardavo ten esantį priešą. Vokiečiai per Antrąjį pasaulinį karą gana dažnai juos naudojo per  baudžiamąsias akcijas.

Bunkerių „išvalymas“

Bunkerių „išvalymas“

Tankai liepsnosvaidžiai „valo“ kelią pėstininkams

Tankai liepsnosvaidžiai „valo“ kelią pėstininkams

Literatūroje, ypač rusiškoje, sutinkame ir daugiau liepsnosvaidžio klasifikacijų (kur jie įžvelgia liepsnosvaidžius, tai man tebe mįslė…), kurias trumpai reiktų paminėti:

  1. Reaktyvinis liepsnosvaidis ­– tai iš esmės reaktyvinis granatsvaidis, kuris gali iššauti reaktyvinį sviedinį su degiojo mišinio ar termobariniu užtaisu.
  2. Savaeigis reaktyvinis liepsnosvaidis – itin įdomi vikšrinė savaeigė technika, kuri yra ginkluota salviniu reaktyviniu liepsnosvaidžiu.
  3. Liepsnosvaidinis fugasas ,arba kitaip tariant, į žemę įkasamas nuotolinio valdymo vienkartinis liepsnosvaidis, kuris savo mišinį iššauna parako užtaisu.
Rusų „TOC-1A“ priskiriamas priesavaeigių reaktyvinių liepsnosvaidžių

Rusų „TOC-1A“ priskiriamas prie savaeigių reaktyvinių liepsnosvaidžių

Nepaisant čia aprašomų liepsnosvaidžių rūšių, galime pastebėti, kad visi liepsnosvaidžiai turi gana panašų veikimo principą ir sandarą – degamasis skystis yra laikomas didesnio ar mažesnio tūrio inde, kuris suspaudžiamas iki tam tikro laipsnio dujomis, kurios paprastai ateina iš geležinio indo per triūbą. Kad sumažėtų didelis spaudimas, naudojami specialūs spaudimą mažinantys prietaisai. Pats skystimas arba ugnies čiurkšlė išeina iš liepsnosvaidžio per trumpesnę ar ilgesnę žarną, vamzdį, kuris, jei skirtas pėstininkams, turi kraną, o skirtas technikai, nuleistuką. Pakreipus žarną ar vamzdį į norimą pusę, gaunamas liepsnos pliūpsnis.

Paprastai skystimas uždegamas, kai jis išeina iš žarnos gale esančio ir specialiai įmontuoto degtuvo, tačiau pasitaiko ir tokių liepsnosvaidžio variantų, kai skystis padegamas jį užpurškus ant žemės. Tam yra naudojamos specialios padegamosios granatos arba paprasti degtukai.

Liepsnosvaidžio sandara

Liepsnosvaidžio sandara

Reikia paminėti, kad gana ilgą laiką buvo ieškota ir tinkamo skysčio, kuriuo būtų užpildomas liepsnosvaidis. Buvo išbandytas žibalo aliejus, mazutas, gazolitas, šiferinis aliejus ir kiti skysčiai. Tačiau, apsistota prie akmeninio anglies aliejaus, kuris buvo maišomas su žibalo esencija (benzoliu). Toks gautas mišinys duodavo geriausią rezultatą padegant kokį nors objektą.

Deja, o gal ir kaip tik gerai, kad šis baisus ginklas šiais laikais beveik nebenaudojamas. Daugelis kariuomenių jo atsisakė arba naudoja vien per parodomąsias pratybas. Visgi, šis ginklas gana sėkmingai panaudojamas civilinėms reikmėms, pavyzdžiui, kontroliuoti miško gaisrams arba naikinant žmogui kenksmingus augalus.

Liepsnosvaidis naudojamas kontroliuojamiems gaisrams sukelti

Liepsnosvaidis naudojamas kontroliuojamiems gaisrams sukelti

Šaltiniai:

  1. http://www.kaiserscross.com/40029/76401.html
  2. http://stronghold.heavengames.com/sc/history/greekfire
  3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Liepsnosvaidis
  4. http://usmilitary.about.com/od/armyweapons/a/flamethrower.htm
  5. http://flamethrowerexpert.com/history.html
  6.  Žurnalas „Karys“, 1922 m. liepos mėn. 28 diena. Kaunas. P. 1-2
  7. Žurnalas „Karys“, 1922 m. rugpjūčio mėn. 4 diena. Kaunas. P. 6-7.

Viršelio nuotrauka paimta iš čia.

Patiko straipsnis? Nori padiskutuoti? Palik komentarą.

Nori prisijungti prie projekto? Rašyk į el. paštą technikosistorija@gmail.com ir prisijunk prie mūsų!

 

Pasidalink su kitaisShare on Facebook0Share on Google+0Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn0Email this to someone

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *