Pages Menu
Categories Menu

Paskelbta - 2013-12-14 | 0 komentarų

Kovinių lėktuvų vystymasis nuo 1935-ųjų (II dalis)

Kovinių lėktuvų vystymasis nuo 1935-ųjų (II dalis)

Tęsiame pasakojimą apie „Kovinių lėktuvų vystymasi nuo 1935-ųjų“. Primenu, kad pirmąją šio straipsnio dalį, galite rasti čia. Kaip ir pirmosios dalies pradžioje, taip ir šioje, už galimybę publikuoti šį straipsnį, esu dėkingas modeliuok.lt svetainės savininkui Tomui Janulevičiui. Ačiū Jums.

Antrasis pasaulinis karas nuo 1939 rugsėjo 1 dienos iki 1941 metų galo

1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, nors daugelis tikėjosi, kad jo pavyks išvengti. Vokietijos karinės pajėgos buvo pranašesnės už Lenkijos skaičiumi, pasiruošimu, taktika bei technika. Ju 87 sukrėtė pasaulį bombardavimo tikslumu, He-111 pasidarbavo naikinant stambesnius taikinius, Messerschmitt Bf 110 Hitlerio įsakymu prisidėjo prie Varšuvos griovimo. Luftwaffe labai glaudžiai kooperavo su sausumos ir jūrų pajėgomis. Reikia atsižvelgti į tai, kad 90% visų Vokietijos KOP lėktuvų pagaminta per paskutiniuosius trejus prieškario metus. Likusį 10% lėktuvų didžiąja dalimi sudarė transporto lėktuvas Ju 52. Jokia kita valstybė negalėjo pasigirti tokiu naujų lėktuvų parku. Vokiečiai naudojo naikintuvus Messerschmitt Bf 109, prieš juos Lenkijos PZL P.11 atrodė beviltiškai pasenę. Žaibiškas karas tęsėsi Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Vokietijos KOP nesusidūrė su rimtu pasipriešinimu ore šiame karo etape. Likę sveiki okupuotose valstybėse lėktuvai po bandymų didžiąja dalimi buvo perduoti Italijos KOP pilotų apmokymo tikslu. Marionetinei Prancūzijos Viši vyriausybei buvo nurodyta toliau gaminti Dewoitine D 520 ir toliau tęsti eksperimentus su Bloch MB.152. Rumunija su savo gamybos IAR 80 tapo Vokietijos sąjungininke, beje, IAR 80 buvo gerokai modernizuotas PZL P.11 naikintuvas.

IAR 80

IAR 80

1940 metais Hitleris manė greitai susidorosiąs su vienintele neokupuota priešininke Didžiąja Britanija bei po to nesunkiai įveiksiąs Staliną. Tačiau KOP maršalo Hugh Dowding dėka Didžioji Britanija padidintu tempu gamino “Hurricane” ir “Spitfire” nepamiršdami apmokyti perskridusius pas juos okupuotos Europos pilotus anglų kalbos bei taktikos. “Spitfire” buvo naujas puikus naikintuvas, tačiau jų vis dar nepakako. Didžiosios Britanijos KOP naikintuvų branduolį sudarė “Hurricane”, kuriems ir atiteko pagrindinė mūšio dėl Britanijos našta. 1939-1940 metais RAF (Didžiosios Britanijos karinės oro pajėgos) pradėjo gauti bombonešius Armstrong Whitworth „Whitley“, Vickers „Wellington“, Bristol „Beaufort“, Handley Page „Halifax“, Short „Stirling“, jūrų naikintuvą- žvalgą Fairey “Fulmar”, jūrų bombonešį- torpednešį Fairey “Barracuda”. Bristol „Beaufighter“ buvo smarkiai modifikuotas „Beaufort“ ir jį norėta naudoti kaip sunkųjį naikintuvą, tačiau dėl savo charakteristikų „Beaufighter“ atliko pakrantės apsaugos ir naktinio naikintuvo funkcijas.

Armstrong Whitworth „Whitley“

Armstrong Whitworth „Whitley“

Vickers „Wellington“

Vickers „Wellington“

Bristol „Beaufort“

Bristol „Beaufort“

halifax

Handley Page „Halifax“

Short „Stirling“

Short „Stirling“

Bristol „Beaufighter“

Bristol „Beaufighter“

Fairey “Fulmar”

Fairey “Fulmar”

 Fairey “Barracuda”

Fairey “Barracuda”

Luftwaffe 1940 metais pradėjo įsisavinti atakos lėktuvą Henschel Hs 129, kuris buvo skirtas priešo tankų naikinimui. Focke-Wulf Fw 189 pralaimėjo konkursą kaip atakos lėktuvas Hs 129 naudai, bet tapo nugalėtoju žvalgybinio lėktuvo konkurse. Pradėtas naudoti Dornier Do 215, kuris atliko lengvojo bombonešio ir žvalgo funkcijas. Dornier siekė patobulinti Do 17, nes jo charakteristikos nusileido Ju 88. Pastangų rezultatas buvo Do 217, kuris galėjo nešti du kartus daugiau bombų, nei Ju 88 arba He 111.

Henschel Hs 129

Henschel Hs 129

  Focke-Wulf Fw 189

Focke-Wulf Fw 189

Dornier Do 215

Dornier Do 215

Dornier Do 217

Dornier Do 217

JAV vis dar tikėjosi nebūti įtraukta į karą Europoje ir diplomatinėmis derybomis stengėsi išvengti konflikto su Azijos žemyne savo ambicijas demonstruojančia Japonija. Neįtikėtina, tačiau žvalgų tiekiama informacija apie nenusileidžiančią ar net pranokstančią savo savybėmis Japonijos karinę techniką buvo ignoruojama ir jiems atgal ateidavo nurodymai atidžiau dirbti, nes manyta, kad Japonijos technika negali pranokti Amerikos. Mitsubishi A6M Zero buvo labai nemaloni staigmena amerikiečiams. Sovietuose taip pat buvo pradėti kurti nauji lėktuvai. Italijos danguje bandomuosius skrydžius atliko Macchi C.202 „Folgore“, kuris vėliau užsitarnavo priešininkų pagarbą.

Mitsubishi A6M

Mitsubishi A6M

 Macchi C.202 “Folgore”

Macchi C.202 “Folgore”

Mūšis dėl Britanijos, kuris formaliai prasidėjo 1940 metų liepos 10 dieną, nors susidūrimų tarp RAF ir Luftwaffe pasitaikė ir iki to, buvo pirmoji karo istorijoje kova, kurioje tiesiogiai nedalyvavo sausumos pajėgos. Vokietija siekė sunaikinti Didžiosios Britanijos pajėgas sausumoje ir ore tik Luftwaffe pagalba ir vėliau išsilaipinti nepatiriant didesnių nuostolių. Tuo pačiu tai buvo netikėtai stiprus pirmasis pasipriešinimas vokiečiams. Išryškėjo pakabinamų bakų degalams problemos Messerschmitt Bf 109, dėl ko pilotai skrisdavo be jų ir bombonešius nuo britų galėdavo ginti 5-10 minučių, nes kitaip degalų nepakaktų grįžimui. Mėginimai apsaugoti bombonešius sunkiuoju naikintuvu Messerschmitt Bf 110 patyrė nesėkmę, nes patiems teko gintis nuo manevringesnių britų naikintuvų. Veikė ir tas faktorius, kad apačioje svetima žemė, tuo tarpu britai buvo pas save namie ir nusileidę į pievą pamuštu lėktuvu ar parašiutu lengvai grįždavo į dalinį. “Spitfire” buvo manevringesnis už Messerschmitt Bf 109, bet negalėdavo pasivyti sukančio į vertikalę aukštyn ar žemyn priešininko. Vokiečių pasitikti iš anksto pakildavo “Hurricane” ir “Spitfire”, nes britai naudojosi radarais. Tai buvo pirmieji patikimesni radarai, kurie sėkmingai funkcionavo ir atsilaikė prieš vokiečių atakas, nes jų pagrindą sudarė metalo konstrukcijų bokštai ir tik tikslus bombos pataikymas galėjo radarą pažeisti. Lemiama Luftwaffe klaida buvo civilių miestų bombardavimas. Nesitikėdami, kad RAF atsigaus, vokiečiai nustojo bombarduoti aerodromus. RAF pakako trijų savaičių jėgų kaupimui, po ko Luftwaffe nuostoliai nuo RAF naikintuvų grėsmingai išaugo. 1940 m. spalio 31 dieną mūšis dėl Britanijos baigėsi. Vokietijos KOP vadovybė pripažino, kad tęsiantis tokiems nuostolių tempams bus padaryta nepataisoma žala, tuo tarpu reikėjo ruoštis žygiui į rytus. Tuo tarpu laivus, plukdančius pagalbą iš JAV, Atlanto vandenyne užpuldinėjo vokiečių submarinos ir tolimojo veikimo Fw-200 „Condor“ bombonešiai.

Toliau karas vystėsi kiek be išankstinio plano. Savo iniciatyva Italija užpuolė Graikiją, kurios KOP naikintuvų branduolį sudarė importuoti iš Lenkijos jau spėję pasenti PZL P.24. Italai naudojo Savoia-Marchetti S.M.79 ir Fiat B.R.20 „Cicogna“ bombonešius bei Fiat G.50 „Freccia“, Macchi MC.200 „Saetta“ ir senstelėjusius Fiat C.R.42 „Falco“ naikintuvus. Žemėje italams sekėsi nekaip, graikai nubloškė juos atgal į Albanijos teritoriją. Vokiečiai tuo tarpu užėmė Balkanus, užsitikrino naftos išteklius bei išlaipino parašiutininkus Kretoje.

Focke-Wulf Fw 200 “Condor”

Focke-Wulf Fw 200 “Condor”

Fiat C.R.42 „Falco“

Fiat C.R.42 „Falco“

Savoia-Marchetti S.M.79 “Sparviero”

Savoia-Marchetti S.M.79 “Sparviero”

    Fiat B.R.20 “Cicogna”

Fiat B.R.20 “Cicogna”

Fiat G.50 „Freccia“

Fiat G.50 „Freccia“

Macchi MC.200 „Saetta“

Macchi MC.200 „Saetta“

Daugiausia pagaminta ir plačiausiai žinomas galintis leistis ant vandens ir sausumos lėktuvas amfibija Consolidated PBY „Catalina“ JAV kariškius pasiekė dar prieš karą. Šie lėktuvai atliko žvalgybos, kovos prieš povandeninius laivus, gelbėjimo, minų paieškos, bombardavimo ir transportavimo funkcijas. 1940 metų gale JAV pramonė pradėjo tiekti Curtiss P-40 naikintuvus, 1941 metų pradžioje Martin B-26 „Marauder“ bombonešius. Dalis šių bombonešių buvo atgabenta į Didžiąją Britaniją. Tuo metu sąjungininkai pradėjo kurti planus apie strateginį Vokietijos bombardavimą, ir tai buvo naujas dalykas karo istorijoje. Amerikiečiai tikėjo, kad jų bombonešiai pakankamai ginkluoti ir gali apsiginti nuo priešo naikintuvų, tuo tarpu britai buvo labiau linkę bombonešių reidus daryti nakties metu. Pirmasis B-26 „Marauder“ reidas dieną be naikintuvų priedangos buvo į Prancūzijos teritoriją 1941 metų vasaros pradžioje. Po šio reido į savo aerodromą grįžo vos keli lėktuvai. Amerikiečiai suprato, kad reikalingas tolimo veikimo naikintuvas bombonešių palydai. Vienu iš populiarių amerikiečių bombonešių tapo Martin 187 „Baltimore“, kuris savo ruožtu buvo Martin 167 „Maryland“ modifikacija. „Baltimore“ daugiausia buvo naudojamas Viduržemio jūros regione, jį pamėgo RAF, Australijos, Pietų Afrikos bei kitų valstybių pilotai.

Consolidated PBY „Catalina“

Consolidated PBY „Catalina“

  Martin B-26 “Marauder”

Martin B-26 “Marauder”

Curtiss P-40

Curtiss P-40

Martin „Baltimore“

Martin „Baltimore“

Martin 167 „Maryland“

Martin 167 „Maryland“

1941 metų birželio 22 dieną Vokietija užpuolė Sovietus. VVS (Sovietų karinės oro pajėgos) tik pradėjo gauti naujus LaGG-3, Jak-1 ir MiG-3 naikintuvus, tačiau senų lėktuvų parko dydžiu gerokai lenkė Luftwaffe pajėgas. MiG-3 prarasdavo pranašumą žemiau vidutinio aukščio kovoje su Messerschmitt Bf 109, o kiti du nusileisdavo priešininkui variklio galia. Naujųjų pikiruojančių bombonešių Pe-2 eksploatacijoje buvo mažai ir jie jokios įtakos daryti negalėjo. Naujas atakos lėktuvas IL-2 “Šturmovik” pradžioje buvo sumanytas kaip dvivietis, tačiau Stalino liepimu perdarytas į vienvietį ir daliniuose jų tebuvo 249 vienetai. Tik gerokai vėliau IL-2 tapo dvivietis- šaulys gynė galinę lėktuvo sferą. Neturėdami gynybos iš galo, IL-2 skrisdavo žemai, kad priešininko naikintuvas negalėtų atakuoti iš apačios, o užpulti skrisdavo ratu, kad iš paskos skrendantis apgintų priekyje esančio uodegą. Su-2 buvo alternatyvus atakos lėktuvas, tačiau jų pagaminta dar mažiau. Sovietų tolimojo veikimo aviacija buvo nepakankamai išvystyta. Bombonešiai IL-4 bombardavo Berlyną rugpjūčio nuo 8-sios nakties. Rugpjūčio 10-osios naktį į reidą kilo 6 keturių variklių Pe-8 ir 3 dvimotoriai Er-2. Dėl techninių problemų ir savų naikintuvų bei priešlėktuvinės artilerijos veiksmų, dalis lėktuvų buvo prarasta. Šios akcijos neturėjo didesnės karinės reikšmės ir greitai baigėsi dėl tinkamų pasiekti Berlyną aerodromų praradimo.

Pe-8

Pe-8

      Er-2

Er-2

Pe-2

Pe-2

      Su-2

Su-2

Luftwaffe buvo įvestos naujos normos apdovanojimams rytų fronte gauti, nes pilotai lengvai numušdavo tiek Sovietų lėktuvų, kad pasidarė nepatogu prieš tuos vokiečių pilotus, kurie anksčiau kovojo Europoje ir 1941 metais nedalyvavo operacijoje “Barbarossa”. Luftwaffe pradėjo naudoti naujus naikintuvus Fw-190, kurie pasižymėjo ypatingai geromis charakteristikomis. Vokiečiai aplenkė visą pasaulį eksperimentuodami kariniais tikslais su turinčiu raketinį variklį Lippisch lėktuvu, kurio idėja vėliau įsikūnijo Messerschmitt Me 163.

Focke-Wulf Fw 190

Focke-Wulf Fw 190

   Lippisch DFS 194

Lippisch DFS 194

Australijos vyriausybė įvertino galimą žemyno blokados grėsmę ir pradėjo kurti savo karinį pramoninį kompleksą. Viena iš gynybos priemonių- pradėtas kurti savos gamybos naikintuvas „Boomerang“.

1941 metų gruodžio 7 dieną Japonijos jūrų laivyno KOP atakavo JAV laivyno karinę bazę Pearl Harbor Havajuose tuo pradėdamos karą tarp Japonijos ir JAV. Pirmoji japonų lėktuvų banga startavo šeštą valandą ryto ir ją sudarė 51 pikiruojantis bombonešis Aichi D3A1 „Val“, 49 bombomis ir 40 torpedomis ginkluoti Nakajima B5N2 “Kate” bei 43 naikintuvai Mitsubishi A6M2 „Zero“. Po valandos ir 15 minučių į dangų pakilo antroji banga, kurią sudarė 78 D3A1, 54 B5N2 ir 35 A6M2 lėktuvai. Ataka prasidėjo 7.55, kai pirmosios bombos nukrito Ford salos aerodrome. Amerikos kariniam jūrų laivynui buvo padaryta didžiulė žala ir tik laimingo atsitiktinumo dėka lėktuvnešiai buvo visai kitur. Amerikiečių lėktuvai aerodromuose buvo tvarkingai surikiuoti viduryje, nes baimintasi vietinių gyventojų išpuolių ir lėktuvai patraukti nuo aerodromų kraštų. Japonijos karinio jūrų laivyno galia buvo visiškai netikėta JAV, nes anksčiau tuo tiesiog buvo netikima. Amerikiečiai turėjo daug lėktuvų, tačiau patyrė, kad japonų Mitsubishi A6M “Zero” gerokai manevringesnis bei greičiau kyla vertikale aukštyn. Amerikiečiai galėjo gelbėtis tik pikiruodami žemyn, jei buvo aukštai, nes jų sunkūs Grumman F4F „Wildcat“ naikintuvai greičiau įsibėgėdavo, arba naudoti ypatingą taktiką, kai porininkas skrenda kiek toliau atsilikęs ir saugo priekyje skrendantį. Pirmasis daro posūkį link porininko, kai japonų naikintuvas atakuoja ir iš tada porininkas atakuoja užpuoliką. Šią taktiką pradėjo naudoti pirmasis JAV karinio jūrų laivyno asas leitenantas Edward O’Haire. Po jo žūties, Čikagos tarptautiniam oro uostui buvo suteiktas O’Haire vardas. Laivyne amerikiečiai dar naudojo Brewster F2A „Buffalo“ naikintuvą ir lengvąjį bombonešį Douglas SBD „Dauntless“, kurie buvo dar lėtesni. Amerikiečių inžinieriai ištyrė numuštų “Zero” nuolaužas ir aptiko, kad toks manevringumas yra pasiektas dėl lėktuvo mažo svorio, o svoris sumažintas nededant plieninių plokščių, kurios saugo pilotą nuo kulkų bei kuro bakai palengvinti, nes jų sienelės plonos ir pataikius kulkai neužsihermetizuoja. Kitaip sakant, naikintuvo charakteristikos pagerintos padidinant piloto žūties ir lėktuvo pažeidžiamumo tikimybę.

Gruodžio mėnesį USAF (JAV karinės oro pajėgos) gretos pasipildė Douglas C-47 „Skytrain“, Didžiojoje Britanijoje dar vadintu „Dakota“ transporto lėktuvu. Jis sukurtas civilinio Douglas DC-3 pagrindu. DC-3 pagrindu buvo ir daugiau modifikacijų, skirtų transporto reikmėms.

Grumman F4F “Wildcat”

Grumman F4F “Wildcat”

Douglas SBD “Dauntless”

Douglas SBD “Dauntless”

Brewster F2A “Buffalo”

Brewster F2A “Buffalo”

Douglas C-47

Douglas C-47

 Tą patį mėnesį Kinijoje pradėjo veikti amerikiečių „Skraidančių tigrų“ eskadrilė, kurios pilotai ant savo P-40 naikintuvų nupiešdavo tigro nasrus ir akis. Jie susidūrė su Japonijos sausumos oro pajėgų Nakajima Ki-43 „Hayabusa“ naikintuvais ir Mitsubishi Ki-21 „Sally“ bombonešiais, kurie ir sudarė Japonijos sausumos oro pajėgų pagrindą. Beje, Japonijoje buvo labai atskiros jūrų ir sausumos aviacijos, kiekvienos iš jų save laikė geresne už kitą. Japonijos jūrų aviacijos pagrindą sudarė minėtas Mitsubishi A6M „Zero“ naikintuvas, pikiruojantis bombonešis Aichi D3A „Val“, ir pasenęs Mitsubishi G3M „Nell“, kurį keitė naujas Mitsubishi G4M „Betty“ bombonešis. Torpednešis Nakajima B5N „Kate“ tapo standartiniu ginkluotės elementu. Pradžioje kurtas kaip žvalgybinis lėktuvas Mitsubishi Ki-46 „Dinah“ vėliau buvo naudojamas ir kaip sargybos naikintuvas, naikintuvas-bombonešis bei naktinis naikintuvas.

Nakajima Ki-43 “Hayabusa”

Nakajima Ki-43 “Hayabusa”

Mitsubishi Ki-21 “Sally”

Mitsubishi Ki-21 “Sally”

Aichi D3A “Val”

Aichi D3A “Val”

Mitsubishi G3M “Nell”

Mitsubishi G3M “Nell”

Mitsubishi G4M “Betty”

Mitsubishi G4M “Betty”

Nakajima B5N “Kate”

Nakajima B5N “Kate”

Mitsubishi Ki-46 II „Dinah“

Mitsubishi Ki-46 II „Dinah“

   SAAB 17

SAAB 17

Kawanishi H6K “Mavis”

Kawanishi H6K “Mavis”

Švedijos KOP pradėjo įsisavinti švedų gamybos lėktuvą- pikiruojantį bombonešį SAAB 17. Nors Svenska Aeroplan AB įkurta 1937 metais, iki tol joje buvo gaminami licenciniai Douglas A-17, Junkers Ju 86A ir North American NA-16.

Paties straipsnio autorius: Vaidas Mašidlauskas

Šaltinis: modeliuok.lt

II dalies pabaiga…. III dalis jau greitai…

Viršelio nuotrauka paimta iš čia

Pasidalink su kitaisShare on Facebook1Share on Google+0Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn0Email this to someone

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *