Pages Menu
Categories Menu

Paskelbta - 2014-09-10 | 0 komentarų

Modulis Priroda ir Mir – 1992 pradžia (VII dalis)

Modulis Priroda ir Mir – 1992 pradžia (VII dalis)

Paskutinė pasakojimo dalis apie kosminę stotį „Mir“…

Modulis Priroda

orb_mir_prirodasts-79_radar Priroda_module_(1998)_-_cropped

Mir – 1992 pradžia

Kosminės stoties „Saliut-1″ brėžinys

Kosminės stoties „Saliut-1″ brėžinys

Orbitinės pilotuojamos stoties „Almaz-2″ (Saliut-3) su prie jos prisijungusiu kosminiu laivu „Sojuz“ piešinys

Orbitinės pilotuojamos stoties „Almaz-2″ (Saliut-3) su prie jos prisijungusiu kosminiu laivu „Sojuz“ piešinys

almaz2

Skrieja kosminė stotis „Saliut-6″ su prie jos agregatų skyriaus prijungtu kosminiu laivu „Sojuz“

Skrieja kosminė stotis „Saliut-6″ su prie jos agregatų skyriaus prijungtu kosminiu laivu „Sojuz“

Kosminės stoties „Saliut-6″ schema

Kosminės stoties „Saliut-6″ schema

salyut7

Orbitinis mokslinio tyrimo kompleksas „Saliut-7″ – „Sojus T-5″ 1982 metais

Orbitinis mokslinio tyrimo kompleksas „Saliut-7″ – „Sojus T-5″ 1982 metais

Salyut7_Sojus  T14

Kosminė stotis „Saliut-7″ su prie jos prijungtu kosminiu laivu „Sojuz T-14″ 1985-09-25. Fotografuota iš tik ką nuo šios stoties atsijungusio kosminio laivo „Sojuz T-13″

SouzT14 Salut7

Kosminės stotys „Saliut-6″ ir „Saliut-7″ turėjo du susijungimo įrenginius. Tai buvo labai pažangus žingsnis, lyginant jas su pirmosiomis stotimis „Saliut-1″ – „Saliut-5″, turėjusias vieną bloką su vienu susijungimo įrenginiu. O tai apribojo mokslinės aparatūros naudojimą. Juk mokslinę aparatūrą į kosminę erdvę teko iškelti kartu su pačia kosmine stotimi. šio trūkumo neturi kosminės stotys, sudarytos iš keleto blokų (modulių). Kosminės stoties, turinčios keletą modulių, idėja nėra nauja. Labiausiai visavertį įgyvendinimą ši idėja turėjo daugiatikslio orbitinio komplekso projekte.
1974 metų gegužės mėnesį atleidus V.Mišiną, daugiatikslio orbitinio komplekso programa buvo uždaryta. Naujai sukurtam susivienijimui „Energija“ 1974 metų gegužės mėnesį pradeda vadovauti Valentinas Gluško. Jis kuriama nauja Sovietų Sąjungos kosminės programos vizija – pilotuojama kosmonautika. Jos pagrindinė užduotis – pastatyti DŽP orbitoje pastoviai pilotuojamą orbitinę stotį.

Nuolat pilotuojama didelės masės orbitinė stotis

Nuolat pilotuojama didelės masės orbitinė stotis

Stotis vėliau turėjo pakeisti „Saliutus“. Buvo sukurtas šios stoties projektas. Stotis sudaryta iš šešių modulių, o kiekvieno masė 100 tonų. Moduliai į DŽP orbitą iškeliami perspektyvia raketa – nešėja RLA-150 ir sujungti tarp savęs per centrinio modulio gale esantį hermetišką šliuzą – kolektorių taip, kad gautųsi didelė žvaigždė.

Gluško firmos „Energija“ planuojamų kurti perspektyvių raketų šeima

Gluško firmos „Energija“ planuojamų kurti perspektyvių raketų šeima

Moduliai turėjo skirtingą paskirtį: gyvenamasis modulis, observatorija, dvi tyrimų laboratorijos, naujų medžiagų gamybos modulis. Buvo planuojama, kad stoties ekipažą sudarys 12 kosmonautų. Kosminės stoties aprūpinimo laivai, projektuojami remiantis kosminio laivo „Sojuz“ techniniais sprendimais, turėjo padidintą nusileidimo aparatą, galintį gabenti į kosminę stotį ir sugrąžinti į Žemę 6 žmones. Šis projektas, kaip ir Mėnulio ekspedicijos komplekso „Zvezda“ projektas, nebuvo įgyvendinti. Viskas buvo skiriama daugkartinės sistemos „Buran“ sukūrimui.
Šiomis sąlygomis galima buvo remtis tik į egzistuojančias raketas – nešėjas „Sojuz – U“ (techninėje literatūroje vadinama 11A511У) ir „Proton-K“ (techninėje literatūroje vadinana 8K82K), o kosminę stotį kurti pasinaudojant kosminių stočių „Saliut“ korpusus. Nieko kito neliko kaip kosminiu laivu pasirinkti „Sojuz“ ir jį pastoviai modernizuoti.

Raketa – nešėja „Sojuz – U“ su kosminiu laivu „Sojuz TMA-3″

Raketa – nešėja „Sojuz – U“ su kosminiu laivu „Sojuz TMA-3″

Sojuz U - Progress M

Raketa-nešėja „Proton-K“ starto aikštelėje

Raketa-nešėja „Proton-K“ starto aikštelėje

Raketos-nešėjos „Proton-K“ startas

Raketos-nešėjos „Proton-K“ startas

1976 metais susivienijimas „Energija“ išleido techninius pasiūlymus sukurti patobulintas orbitines stotis 11KC Nr. 7 ir 8. Jos be ašinių susijungimo įrenginių, perėjimų skyriuje turėjo dar du šoninius susijungimo įrenginius, skirtus prijungti tyrimų moduliams, išvedamiems į kosminę erdvę raketa-nešėja „Sojuz“. Visas kompleksas pradėtas vadinti techniniu vardu 27KC. 1978 metų rugpjūčio mėnesį išleistas eskizinis projektas, kuriame 7 ir 8 kosminės stotys, perėjimų skyriuje jau turėjo keturis šoninius susijungimo įrenginius, skirtus prijungti modulius, sukurtus remiantis laivais „Sojuz“ ir „Progress“. Be keturių prie kosminės stoties bazinio bloko prijungiamų modulių, buvo numatyta sukurti autonominį modulį 19KA30, skirtą astrofizikiniams tyrimams gama diapazone. Vienintelis šios serijos modulis „Gamma“ buvo pagamintas ir 1990 metų liepos 11 dieną raketa-nešėja „Sojuz“ iškeltas į orbitą. Jis DŽP orbitoje dirbo 1,5 metų ir perdavė daug mokslinės informacijos.

Astrofizikos laboratorija „Gamma“

Astrofizikos laboratorija „Gamma“

Susivienijimas „Energija“ buvo užimti įvairiais darbais: kurė ilgalaikę stotį „Saliut-7″, transportinį laivą 7K-CT, daugkartinę sistemą „Buran“. 1979 metais, nutraukus karinės stoties „Almaz“ kūrimo darbus, stoties Nr. 7 ir jos modulių konstravimo darbus pradėjo konstravimo biuras „Saliut“ ir M. Chruničevo gamykla.
Stotis 17KC Nr.7 iš pirmo žvilgsnio turi tą pačią formą, kaip ir jos pirmtakės „Saliut“, nes į orbitą iškeliamos ta pačia raketa – nešėja „Proton“. Stotis 17 KC yra orbitinio mokslinio tyrimo komplekso 27 KC bazinis blokas. Jos paskirtis – ekipažo gyvenamoji vieta, tiriamųjų modulių prijungimo vieta ir viso mokslinio komplekso valdymo vieta. Bazinio modulio masė starto metu 20 tonų 900 kg. Starto metu jame mokslinės aparatūros nebuvo, ji bus sumontuota prie jo prijungtuose moksliniuose tiriamuosiuose moduliuose. Bazinis blokas turi du ašinius susijungimo įrenginius kaip stotys „Saliut-6″/“Saliut-7″ ir 4 šoninius susijungimo įrenginius, sumontuotus perėjimų skyriuje. Visi moduliai, išskyrus „Kvant“, prijungiami prie perėjimų skyriaus ašinio susijungimo įrenginio, o po to manipuliatoriumi perkeliami į vieną iš keturių šoninių susijungimo įrenginių. Radiotechninė sistema „Igla“ („Adata“) pakeista sistema „Kurs“ („Kursas“), leidžiančia transportiniams laivams ir moduliams jungtis prie kosminės stoties be jos pasukimo 180 laipsnių kampu, (tai atlikti sunku, nes surinktos stoties masė 130 tonų). Vietoje trijų saulės baterijų panelių sumontuotos dvi (bendras plotas 80 kv. m.), o papildoma elektros energija bus pagaminama prie bazinio stoties bloko prijungtų modulių saulės baterijomis ir kosmonautų naujai kosmose sumontuotomis saulės baterijų panelėmis. Radijo ryšio zonos padidinimui sukurta radio sistema „Antares“ su antena ryšiui palaikyti per palydovą retransliatorių „Altair“, skriejantį stacionaria orbita. Šis palydovas – retransliatorius spaudoje buvo vadinamas „Luč“, o pirmąjį iš šių palydovų pavadino „Kosmos – 1700″. Daugumas bazinio bloko sistemų ir agregatų sukonstruoti taip, kad juos galima būtų remontuoti. Tai leido remontuoti sistemas skrydžio metu, o taip pat pakeisti sugedusius blokus naujais. Be viso šito, kosminės stoties konstrukcija ir borto sistemų architektūra leidžia didinti jos galimybes skrydžio metu. Tokia kosminės stoties konstravimo filosofija leido eksploatuoti stotį pilotuojamu rėžimu 15 metų, o tai penkis kartus ilgiau nei garantuotas stoties techninis resursas.
Bazinis kosminės stoties blokas buvo apskaičiuotas taip, kad jame pastoviai gyventų ir dirbtų 2 – 3 kosmonautų įgula. Kosminėje stotyje trumpą laiką gali dirbti ir 5 – 6 žmonių, atgabentų dviemis „Sojuz TM“ kosminiai laivais, įgula. Kaip parodė programos „Mir“ – „Shuttle“ patirtis, kosminėje stotyje „Mir“ vienu metu gali dirbti 10 žmonių. Kosminės stoties baziniame bloke ekipažui sudarytos komfortiškesnės sąlygos. Pirmą kartą Sovietų Sąjungoje kosminėje stotyje buvo įrengtos dvi miegamosios kajutės. NASA kosminėje stotyje Skylab net 1973 metais kiekvienas trijų asmenų ekipažo narys turėjo po atskirą kajutę.
1982 metais visi stoties modulių kūrimo darbai perduoti konstravimo biurui „Saliut“. Po šio darbų perdavimo nutarta naudoti modulius, iškeliamus į kosminę erdvę raketa-nešėja „Proton-K“. Šių modulių konstrukcijos pagrindas yra junginys transportinio modulinio laivo, susidedančio iš paties modulio 37KC, turinčio 2 susijungimo įrenginius, ir funkcinio krovininio bloko, pasiskolinto iš transportinio aprūpinimo laivo, kuris nuo 1982 gaminamas konstravimo biure „Saliut“. Susijungus transportiniam moduliniam kaivui su komplekso 27KC baziniu bloku, funkcinis krovininis blokas, kurio masė apie 10 tonų, turi atsiskirti nuo modulio 37KC, palikdamas jį sujungtą su komplekso 27KC baziniu bloku. Kosminei stočiai, turinčiai tik du susijungimo įrenginius, tokia modulio schema yra pateisintina, kadangi atsiskyręs nuo modulio funkcinis krovininis blokas atlaisvina modulio antrąjį susijungimo įrenginį, prie kurio tada gali jungtis tiek krovininis, tiek pilotuojamas kosminis laivas. Tai pereinamasis modulis. Iš kosminio laivo į kosminės stoties patalpas iš agregatų skyriaus pusės patenkama nesvarumo sąlygomis perplaukus per šį modulį.

Orbitinio mokslinių tyrimų komplekso projekto piešinys. Realūs kosminės stoties moduliai turėjo konstrukcijos pasikeitimų

Orbitinio mokslinių tyrimų komplekso projekto piešinys. Realūs kosminės stoties moduliai turėjo konstrukcijos pasikeitimų

Kosminės stoties „Mir“ bazinio bloko startas 1986-02-20

Kosminės stoties „Mir“ bazinio bloko startas 1986-02-20

Šaltinis: www.astronautika.lt (publikuota gavus autorių sutikimą).

Viršelio nuotrauka paimta iš http://upload.wikimedia.org

Pasidalink su kitaisShare on Facebook0Share on Google+0Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn0Email this to someone

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *