Pages Menu
Categories Menu

Paskelbta - 2014-11-18 | 0 komentarų

Minosvaidžių vystymasis 1914 — 1918 metų kare

Minosvaidžių vystymasis 1914 — 1918 metų kare

Šis tas apie „Minosvaidžių vystymąsi 1914-1918 metų kare“. Straipsnis parašytas 1923 metais, tad rašyba šiek tiek skiriasi nuo šių dienų 🙂

Minosvaidžių išradimo mintis kilo 1904—1905 m. per Rusų su Japonais karą, besikaunant jiems prie Rusų Portartūro tvirtovės. Tą mintį įvykdė prūsų Inžinerių Komitetas, padirbdindamas dabartinių minosvaidžių pavyzdį (prototipą), tačiau reikia pažymėti, kad prieš 1914 — 1918 metų karą minosvaidžiai dar buvo pirmykščiu, nepaslankiu tvirtovių ginklu. Vokietijos karo dalykų mokovai numatė, kad buvusieji minosvaidžių uždaviniai, besikeičiant karo mokslo nusistatymams ir kautynių lytims bei būdams, turės labai plėstis. Todėl buvo didinama ne tik minosvaidžių skaičius, bet ir drauge siekiama patobulinti jų ugnies ypatybės ir ypatingai jų taiklumas. 

Šie reikalavimai padidinti šūvio tolumas vertė perdirbti visus minosvaidžių veikslus, atitinkamai pailginti jų vamzdžius, vamzdžio atatrankos įtaisus ir duoti kitos sudėties sviedžiamiesiems užtaisams. Bet ir mažiausias keitimas atskirų minosvaidžio dalių pramonei buvo sunkus uždavinys, nes reikėjo mokslo jėgų ir ištvermės keisti dirbimo įmonėms, ypatingai dideliam jų gaminimui. Tad reikalavo didelio specialistų darbininkų ir valdininkų skaičiaus, kad nepadarius klaidų, kurias taisyti buvo sunku ir atsiliepdavo fronte. Nežiūrint visų tų sunkumų pasisekė Reino metalo ir mašinų fabrikui 1916 metų pavasarį padirbti naujo minosvaidžio modelis, būtent: l e n g v a s i s minosvaidis šaunąs 1160 metrų tolumo ir jis pasiųsti frontan. Šis naujas ginklas pastūmėjo padirbdinti ir vidutinį minosvaidį (m. M. W. 16), kuriuo galima buvo šaudyti 1300 m. tolumo.

Šį minosvaidį padirbo ta pati firma iš vieno su Inžinierių Komitetu. 1917 metų pavasarį buvo padirbtas sunkus minosvaidis 16, šaunąs 960 m, tolumo. Pasiekus tokio šūvio tolumo — sunkiųjų minosvaidžių jis siekė per 100%, vidutiniųjų — 50% ir lengvųjų — 20% — tad buvo tolimiausio šūvio siekimo ribos, kurios gauta nekeičiant pabūklo formos – 1917 metų pabaigoje vyriausioji vokiečių karo vadovybė reikalavo padirbti minosvaidžių šaudančių ligi 2000 metrų, o tad jau nebegalima buvo padaryti laikantis senojo vamzdžio modelio, vadinasi reikėjo visiško perdirbimo (rekonstrukcijos). Tame darbe dalyvavo daugelis žymiausių vokiečių dirbtuvių, kaip antai: Reino metalo ir mašinų fabrikas, Esslingo mašinų fabrikas, Thysseno mašinų fabrikas, Nenschel ir Sūnus ir kitos.

Tačiau karo eiga vis kliudė mėginti nauju planu padarytus modelius. Atsiradus anglų ir prancūzų kariuomenėje, taip vadinamiems sparniniams minosvaidžiams, vokiečiai irgi mėgino šiuo pabūklu naudotis, nes tikėjo, kad paprastu būdu bus galima pagerinti jo šūvių ypatybės. Pirmųjų mėginimai fronte su mašinaliais įtaisais vieno atskiro pionierių parko padaryti aplenkė taip vadinamųjų Albrechto minosvaidžių šaudymo išdavas. Šiuo minosvaidžiu galima buvo 100 kg sunkumo miną iššauti per 1000 m. Vamzdis pirmiau buvo lygus, nukaltas, kuriam mina įstatoma paprastai iš priekio. Minos užpakaliniame gale buvo keturi geležinės skardos sparnai, kurie turėjo reguliuoti minos lėkimą, ir visų pirma turėjo uždavinį padaryti miną smaigaliu kliudomą, kad galėtų įvykti jos tinkamas sprogimas. Panašūs sparniniai minosvaidžiai paskiau 1916—17 metų žiemą Inžinierių Komitete buvo padirbti kapitono Weihe ir pasiųsti į frontą naudoti.

Firma H. Lanz Mannheime ir Esslingo mašinų fabrikas darė mėginimų tų minosvaidžių šaudymo toliui padidinti ir jų kuo daugiausia dirbti. Kadangi iš šių minosvaidžių, buvo šaudoma be vamzdžio atatraukas įtaiso, tad jie buvo reikalingi labai sunkaus stovo, kuris galėtų sunaikinti atgal veikiančią šūvio energiją. Nuo to keblumo buvo manoma išsisukti, dirbant tą sunkų stovą sustatomą iš daugelio atskirų dalių, o tas dalis suvarstyti atskirais medžio balkiais. Nors techniškas sparninių minosvaidžių ir jų amunicijos gaminimas buvo žymiai paprastesnis, kaip anksčiau įvestųjų, tačiau dėl didelio savo šūvių sklaidymo negalėjo lenktyniauti su pastaraisiais. Todėl dalyse jie buvo numatomi ir laikomi greta anksčiau įvestųjų kaip padedamoji priemonė, kame mažiau reikėjo kreipti dėmesio į išsisklaidymo dydį, tik daugiau varginti priešininką.

Nepalyginamai geresnių šaudymo rezultatų gauta 1915 m. su taip vadinamais oriniais minosvaidžiais. kuriems metamuoju arba sviedžiamuoju užtaisu buvo stipriai suspaustas oras, kuris mesdavo miną iš vamzdžio. Tie minosvaidžiai turėjo lygius vamzdžius; minos taip pat buvo aprūpintos užpakalyje dviem skardiniais sparnais, kurie vairavo lekiančią miną. Šitie oriniai minosvaidžiai šaudymo technikos atžvilgiu turėjo vieną brangintiną savybę: iš ju galima buvo šaudyti įvariuose toliuose vienu pakėlimu, mina lėkė toliau ar arčiau, atsižvelgiant oro spaudimo dydžiu. Nesant vamzdžio gerklėj ugnies galima minosvaidis gerai paslėpti, ko visiškai negalima su kitais minosvaidžiais. Šios teigiamos savybės statė tačiau didesnių neigiamų, to deltai reikėjo atsisakyti nuo plataus įvedimo Esslingo mašinų fabriko paruošto modelio. Tos neigiamos savybės buvo šios: reikalinga oro suspaudimo įmonė ir plieninės bonkos suspaustam orui laikyti betransportuojant į pozicijas turėdavo daug pavojaus nuo priešininko kulipkų. Tokie minosvaidžiai platesnio pritaikinimo gavo 1915-16 m. nuodingosioms dujoms šaudyti. Iš pradžios iš minosvaidžio šaudydavo užtaisyta nuodingųjų dujų medžiaga taip, kaip artilerijoj šaudoma granatomis. Bet paskiau, pastebėjus, kad vaisingos dujų kautynės gali būti tik tada, kai bus didelis kiekis pačių minosvaidžių ir amunicijos, tad 1017 m buvo padirbtas ypatingas, tinkąs dujų kautynėms, vadinamas dujinis minosvaidis. Tad buvo visiškai paprastas vamzdis, kuris rėmėsi skardiniu noragu, be kokio lafeto, įkasamas žemėse tam tikru pakėlimu. Dujinės minos iš tu vamzdžių buvo šaudomas iš karto dideliu skaičiumi, elektros srove uždegant sviedžiamuosius užtaisus. Kaip ir artilerijos sviediniai įvairiems kautynių tikslams, tolygiai ir minosvaidžiams buvo parūpinta ypatingiems reikalams minų: uždegamųjų, dūminių ir šviečiamųjų.
Visai naujo pritaikinimo ir beveik kultūrinės reikšmės gavo lengvasis minosvaidis, kai 1916-17 metų žiema buvo padirbdinta taip vadinama pranešimų siunčiamoji mina. Ji buvo vartojama pranešimams iš priekinių linijų siuntinėti atgal, kada visos kitos priemonės sugesdavo. Su šio sviediniu galima nedidelius raštelius, įdėjus juos sviedinio vidurį, su dideliu taikumu šauti per 1800 m. Prieš kliudant sviedinys skaidosi ir parodo vietą, kurioje nukrinta, paleisdamas šviesos arba dūmų signalą ir tuo būdo lengva rasti pranešimą.
Pasirodžius tankams, pėstininkai ieškojo naujo ginklo prieš naują kautynių priemonę. Tai buvo gera idėja tam reikalui pritaikyti lengvąjį minosvaidį, kad jį galima buvo sėkmingai vartoti prieš tankus. Reino mašinų ir metalo fabriko padirbta šarvų pramušamoji mina puikiai pramušdavo 20 mm. storumo šarvus. Toms minoms iš lengvojo minosvaidžio šaudyti jam buvo pritaikintas tam tikras lėkštinės ugnies lafetas, su kuriuo galima buvo šaudyti tiesioginiais šūviais. Reikėjo greitai lengvasis minosvaidis pastatyti fronte prieš tankus, nes trūkstant techniškų priemonių, geresnio šio uždavinio sprendimo negalima buvo išgalvoti.
Karo pabaigoj 1918 metų pavasarį ir vasarą buvo patiekta daug naujų minosvaidžių. Bet didesnė dalis vidutiniųjų ir visi sunkieji sunkiai tiekiant jiems amunicijos vartojimui, buvo atitraukti į kariuomenės rezervą. Lengvieji minosvaidžiai su naujais lafetais narsiai kovėsi su daug stipresniu priešininku, kaip stipriausias šaunamasis pėstininkų ginklas, kuriems jau tada jis buvo priskirtas. Jeigu palyginti trumpais bruožais čia atvaizduotą vokiečių pramonės darbą ir minosvaidžių grupes su tomis išdavomis, kurių šioje srity pasiekė kitos kariuomenės, tai niekur nerasime ir iš tolo panašaus pavyzdžio. karui prasidedant austrų kariuomenė nors ir žinojo apie prūsiškus minosvaidžius, bet atsisakė juos įvesti pas save. Vėliau tik Skodo dirbtuvės paruošė ginklą panašų į vidutinį minosvaidį. Nežiūrint to, Izonco ofenzyvoje 1917 m. liepos mėnesį dalyvavo vokiečių minosvaidininkų grupės su savo pabūklais, ir gauta gana gerų rezultatų. Prancūzų kariuomenėj prie minosvaidžių tarnauja tik antros klasės arba sunkiai nubaustieji kareiviai, o tatai rodo ginklo blogumą ir menką jo vardą. Jie pasidarė sparninį minosvaidį, kuris šaudė minoms, turinčiomis užpakalyje šaunamą stiebelį, įstatomą šūviui minosvaidžio vamzdį. Ploname minos gale trys vairavimo sparneliai reguliavo minos lėkimą, bet visgi mažas tebuvo šaudymo taiklumas. Daužiamasis degtuvas, kliudant minai smaigaliu versdavo ją sprogti. 1915/16 metais buvo įvestas kitas sparninis minosvaidis, padirbtas naudojantis vokiškuoju modeliu. Jo šaudymo rezultatai nebuvo nė kiek geresnės už vokiškojo prototipo. Italų kariuomenėj buvo vartojamas toks pat sparninis minosvaidis, kaip ir prancūzų. Paimtąsias dalis vokiečių kariuomenė vėl vartojo vakarų fronte.
Anglų, rusų ir kitos kariuomenės vartojo minosvaidžio modelius, kurie gali būti lyginami tik su padedamaisiais vokiečių minosvaidžiais. Tokios įtakos į technišką vokiečių minosvaidžių išsivystymą, kokią darė Inžinierių komitetas sąryšį su Reino metalo ir mašinų fabriku, kitų krantų minosvaidžiai nieko tolygaus neturėjo. Stoka kitų kariuomenių (ne vokiečių) intereso prie minosvaidžių su tolygia šūvio paskirtimi, kokią turėjo vokiečių minosvaidžiai, yra žymus vaidmuo tai rolei, kurią vaidino vyraujanti vokiečių technika. Kadangi santarvininkams viso pasaulio padedamosios priemonės buvo prieinamos, tad savaime suprantamas daiktas, kad vokiečių kariuomenė palikta pati sau viena, turėjo duoti daug reikšmės kiekvieno atskiro šūvio veiksmui. Todėl pas vokiečių priešininkus mes nematome nė vieno panašaus ginklo, kurį galima būtų palyginti su vokiečių minosvaidžiais, jie tik panašūs į vokiečių padedamąsias konstrukcijas. Todėl vokiečių kariuomenėj matome nenuilstamą siekimą didžiausio šūvio veiksmo. Tam pagrindas buvo padėtas, įvedus sparmnius minosvaidžius, bet greitai pastebėta, kad vokiečių kariuomenė turi skaitytis su aprėžtu amunicijos eikvojimu, todėl negali vartoti taip netiksliai šaudančio ginklo. Kas kita dujiniai minosvaidžiai, iš kurių tik reikalaujama, kad trumpiausiu laikotarpiu paleistų kuo daugiausia sviedinių, nekliudant bet kokio aprėžto taikinio. Tam reikalui buvo naudojami tik vieni vamzdžiai be fokio lafeto, kuo buvo labai taupoma medžiaga. Panašiu būdu dujiniais sviediniais buvo šaudoma ir anglų kariuomenėje.

Viršelio nuotrauka paimta iš http://ru.wikipedia.org

Šaltinis: epaveldas.lt arba žurnalas „Karys“. Kaunas, 1923 m. Nr. 50, 51-52. P. 4, 5-6.

Pasidalink su kitaisShare on Facebook3Share on Google+0Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn0Email this to someone

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *