Pages Menu
Categories Menu

Paskelbta - 2014-12-16 | 3 komentarai

Konkursinis straipsnis „Lenkijos karinė technika 1939 m.“

Konkursinis straipsnis „Lenkijos karinė technika 1939 m.“

Wow, wow, wow! Čia tai Jums pasisekė mano mielieji technikai, nes jau kad gavau straipsnioką, tai gavau. Didelis AČIŪ Žygimantui Kulevičiui, kuris nepabūgo ir nusprendė sudalyvauti konkurse „Senoji technika“!

P.S primenu, kad konkursas „Senoji technika“ baigėsi ir dabar skelbsime konkursinius straipsnius (iš viso 2 konkursiniai straipsniai), kuriuos kviečiu skaityti, vertinti ir nepatingėti pasidalinti savo įžvalgomis. Nuo 2014.12.21 – 2014.12.23 d., vyks balsavimas, kurio metu tik Jūs – skaitytojai spręsite, kuris autorius bei jo straipsnis yra kiečiausias ir kuris vertas prizo – 50 lt vertės dovanų čekio knygai!

Įvadas

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lenkija buvo pirmoji šalis, kuri turėjo atlaikyti šio karo baisumus. Nors turėjusi gana didelę armiją, apie 1mln. karių ir daug ginkluotės, bet nesugebėjusi atsilaikyti prieš daug stipresnius priešininkus: Nacistinę Vokietiją ir SSRS.

Šiame referate aptarsiu lenkų turėtą aviaciją ir šarvuotą karinę techniką, kovojusią 1939 m. Rugsėjį, tačiau aptarsiu tiktai tą techniką, kurią gamino patys lenkai, kadangi tokie tankai kaip „Renault FT-17“ ar „Vickers 6-ton Mark-E“ buvo naudojami kitų šalių kariuomenių, pvz FT-17 turėjo Lietuvos, Prancūzijos ir kitų šalių armijos. Plačiau stengsiuosi aptarti patį technikos panaudojimą kare, o mažiau dėmesio kreipsiu į techninius duomenis, nors jie irgi yra labai svarbus veiksnys lyginant Lenkijos ir prieš ją kovojusių valstybių, ypač Vokietijos pajėgas.

Dėstymas

Aviacija

Pradėkime nuo aviacijos. 1939 metų Rugsėjį Lenkija savo oro pajėgose turėjo apie 400 lėktuvų priešpastatytų prieš maždaug 1500 Liuftvafės lėktuvų.

PZL P.11 naikintuvas

pzl_lineup

PZL P.11 naikintuvas

Buvo lenkų gamybos monoplaninis naikintuvas pradėtas gaminti 1932m. Iki 1939 iš viso buvo pagaminti 325 tokio tipo lėktuvai, kurie tarnavo ne vien tik Lenkijos, bet ir Vengrijos, Latvijos, Rumunijos ir Sovietų Sąjungos oro pajėgose.

Kaip ir dauguma ankstyvųjų 1930 metų lėktuvų taip ir “PZL P.11” išlaikė Pirmojo pasaulinio karo išvaizdą,su atvira lakūno kabina, tačiau šis lėktuvas skyrėsi tuo, kad turėjo metalu padengtus sparnus, nors likusi lėktuvo dalis buvo pagaminta iš medžio. Tokio tipo lėktuvas 1939m. buvo pasenęs, bet tuo laiku labai vertingas pastiprinimas lenkų oro pajėgom.

Naikintuvas turėjo 2 arba 4 x 7.92 mm kulkosvaidžius, vieną 497 arklio galių variklį, kuris galėdavo išvystyti 390km/h greitį ir įkopti 800m. per minutę, bei su pilnu baku degalų nuskristi 700km. Lėktuvo ilgis buvo 7,55 m., plotis 10,72m., o aukštis 2,85 m. Nepakrautas lėktuvas svėrė 1,147 kg, o pakrautas 1,630 kg.

Vokietijai užpuolus Lenkiją lenkai turėjo tiktai 152 P.11 ir tik 109 buvo tinkami karo sąlygom. Nors ir nesugebėdami varžytis prieš daug stipresnius ir greitesnius vokiškus “Messershmitt Bf 109” “Pzl P.11” sugebėjo išlaikyti didesnį manevringumą, kas leido išlaikyti maždaug vienodą numuštų lėktuvų skaičių.

Baigiantis 1939 m. Rugsėjo kampanijai dalis išlikusių lenkų P.11 naikintuvų buvo atiduoti Rumunijai, kur vėliau juos pakeitė sparčiai modernėjanti aviacija.

Pzl.23 „KARAS“ lengvasis bombonešis

Pzl.23 „KARAS“ lengvasis bombonešis

Pzl.23 „KARAS“ lengvasis bombonešis

Pradėtas gaminti 1936m. Pzl.23 “Karas” buvo lenkų aviacijos lengvasis bombonešis, žvalgybinis lėktuvas. Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui šis lėktuvas jau buvo pasenęs ir negalėjo varžytis su tuo laikmečio vokiečių aviacija.

Pzl.23 buvo ginkluotas 3 x 7.92 mm kulkosvaidžiais (vienas nosyje ir du gale),bei galėjo su savimi gabentis vieną 600kg bombą. Lėktuvas turėjo vieną 670 AG variklį, kuris galėdavo išvystyti maksimalų 304 km/h greitį bei bei nuskristi maks. 1260 km. Šis lengvasis bombonešis turėjo trijų žmonių įgulą,o jo ilgis buvo 9,68 m., plotis 13,95 m ir aukštis 3,30 m,o svoris 2 t. nepakrautas ir 3,5t. pakrautas. Iš viso su visom modifikacijom buvo pagaminta 253 tokie lėktuvai.

Prasidėjus vokiečių puolimui 1939m., nemažai Pzl.23 buvo sunaikinta dar net nepakilusių ir tik 15% ,tai yra 17 iš 125 lėktuvų, sugebėjo pasiekti Rumuniją, kur vėliau ten buvo internuoti. Nors Pzl.23 kovos pačioje Lenkijoje buvo nesėkmingos, tačiau jie liko tarnyboje Rumunijoje ir Bulgarijoje, kur dalyvavo kariniuose veiksmuose SSRS prie Krymo ir Dono rumunų pajėgose iki 1943m., sausio ir pas bulgarus, kur padėjo kovoti prieš komunistų partizanus iki pat 1944 m. Rugsėjo.

Pzl P-37 „Łoś“ vidutinis bombonešis

Pzl P-37 „Łoś“  vidutinis bombonešis

Pzl P-37 „Łoś“ vidutinis bombonešis

Šis dvimotoris vidutinis lenkų bombonešis pirmą kartą pakilo 1936 metais, tačiau pirmieji lėktuvai Lenkijos aerodromus pasiekė tiktai ankstyvais 1938 metais.

Šis bombonešis buvo 12,92 m ilgio, 17,95 m pločio ir 5,09 m aukščio. Su savimi galėjo gabentis 2850 kg sprogmenų, o gynybai nuo naikintuvų turėjo 3x 7,7 mm kulkosvaidžius.

Lėktuvo įgula būdavo sudaryta iš 4 asmenų, o pats lėktuvas galėjo pasiekti maksimalų 445 km/h greitį ir pakilti į 9 km aukštį.

Tai buvo moderniausias Lenkijos oro pajėgų lėktuvas, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lenkija teturėjo tik 36 pilnai paruoštus Pzl.37,o ir tai daug nelėmė, nes dėl visiško Liuftvafės viešpatavimo, lenkų naikintuvai negalėjo pridengti bombonešių, kurie paprastai būdavo lengvas taikinys Bf 109. Visi išlikę Pzl.37 buvo nusiųsti į Rumuniją, kur jie tarnavo iki pat 1944 m.

Lenkų šarvuotoji technika 1939 m.

Taigi, nuo dangaus padangių pereikime prie žemės. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lenkijos ir Vokietijos tankų skaičius svyruoja, tačiau vidutiniškai būtų galima teigti, kad 600 Lenkijos tankų susidūrė prieš maždaug 2500 Vokietijos tankų. Taigi dabar pasižiūrėkime kokia gi technika lenkai ir disponavo.

TK-3 (TK) ir TKS tanketė

TK-3 (TK) ir  TKS tanketė

TK tanketė

TKS ir TK-3 buvo lengvosios lenkų tanketės sudariusios didžiąją dalį šarvuotųjų Lenkijos kariuomenės pajėgų. Tanketės viena nuo kitos mažai kuo skyrėsi ir buvo paremtos britų gamybos tankete „The Carden-Loyd Mk.VI“. Iš viso jų buvo pagaminta virš 500 šimtų. Deja, dėl savo prastos ginkluotės ir šarvų ji neturėjo didelės įtakos mūšiuose su vokiečiais ar sovietais 1939 metų Rugsėjį.

Tanketė buvo gana maža įgula sudarė tiktai du žmonės (vairuotojas ir šaulys) kuriuos skyrė variklis. Didžioji dalis šių tankečių buvo ginkluota 7,92 mm wz.25 „Hotckiss“ kulkosvaidžiu ir keletas turėjo 20 mm FK-A wz.38 L/73.5 pabūklą (čia viskas priklausė nuo modifikacijų). Šarvų storis irgi svyravo TK-3 modelyje jie siekė tik 6-8 mm priekyje, 8 mm šonuose ir 6-7 mm gale, o TKS priekiniai šarvai jau svyravo tarp 8-10 mm iš priekio šono ir galo. Variklio pajėgumas irgi buvo nevienodas TK-3 modelis turėjo 40AG Ford variklį, o TKS jau turėjo lenkišką Polski Fiat variklį su 46 AG, kas leido išvystyti 45-46 km/h TK-3 ir 40 km/h TKS (TKS greitis sumažėjo dėl pridėto svorio). Su pilnu baku galėjo nuvažiuoti tarp 200-180 km kelyje ir 110-100 km laukuose.

Ši tanketė tikrai nebuvo pajėgi kovoti prieš vokiečių turėtus tankus, kaip Panzer III E, Panzer IV D ar neseniai užimtus čekų „PzKpfw 35 (t)“ ar „PzKpfw 38 (t)“, ar sovietų BT-7, T-26, T-28 tankus, tačiau ji galėjo pasipriešinti tokiems vokiečių tankams, kaip Panzer I, kuris buvo ginkluotas dviem MG 34 kulkosvaidžiais ar Panzer II ginkluotu 20 mm pabūklu ir vienu MG 34 kulkosvaidžiu. Visgi TKS ir TK-3 turėjo vieną didelį trūkumą ir prieš šiuos tankus, kadangi neturėjo besisukiojančio bokštelio, o tai reiškę, kad netekusi vikšro ji tapdavo beveik bevertė ir galėjo būti lengvai jau ir pačių pėstininkų apsupta ir išvesta iš rikiuotės arba sunaikinta. Kita problema buvo ta, kad tiek TKS, tiek TK-3 beveik neturėjo radijo įrangos skirtingai nuo vokiečių, kurie beveik visuose savo tankuose buvo įtaisė radijo stotis, kas leido jiems reaguoti daug efektyviau ir greičiau į besikeičiančią situaciją.

1939 m. Rugsėjį TK serijos tanketės buvo dislokuotos pėstininkų divizijose, kavalerijos brigadose ir nepriklausomose daliniuose turėjusiuose po 13 tankečių. Nors ir didžioji dalis šių tankečių buvo tiesiog sunaikintos Vermachto „tvano“, tačiau Rugsėjo 18 dieną per Bruzos ofenzyvą TKS ginkluotos 20 mm pabūklais, vadovaujamos kadeto karininko Romano Orliko ir remiamos „Voluinės“ kavalerijos brigados sugebėjo sunaikinti tris vokiečių PzKpfw 35 (t) tankus iš 6-ios Panzer divizijos. Tai įrodo, kad net ir su prastesne technika, tačiau drąsiai priešindamiesi lenkai galėdavo pridaryti nuostolių stipresniems vokiečiams ar sovietams.

Vokietijai ir SSRS okupavus Lenkiją, kai kurios užimtos tanketės buvo vokiečių naudotos pratyboms ar kovai su lenkų partizanais.

7TP lengvasis tankas

7TP lengvasis tankas

7TP lengvasis tankas

7TP buvo vienintelis lenkų gamintas lengvasis tankas, paremtas gana populiariu tam metui, britų Vickers-Armstrong 6-ton Mark-E lengvuoju tanku ir galintis rimčiau pasipriešinti Nacistinės Vokietijos ir SSRS tankams. Karo debesims Europoje besitelkiant Lenkijos vyriausybė nusprendė pakeisti savo dienas jau atgyvenusias tanketes ir pradėti gaminti geresnėmis puolamosiomis ir gynybinėmis savybėmis pasižyminčią techniką. Naująjį tanką pradėjo projektuoti jau 1931 metais ir buvo nuspręsta įstatyti du Ckm wz. 30 kulkosvaidžius ant dvejų besisukiojančių bokštelių, kas tuo metu buvo gana populiaru, kaip pavyzdį galima paimta SSRS gamintus T-28 ar T-35 tankus, turėjusius irgi ne vieną bokštelį, o T-35 jų turėjo net 5.

Iki 1936 metų buvo pagaminti 22 dvibokšteliai tankai, tačiau tuo metu Lenkijos vyriausybė pradėjo perginklavimo programą, vietoj dvejų kulkosvaidžių įtaisant 37 mm prieštankinį pabūklą. Taip visi nauji tankai nuo 1938 metų buvo gaminami jau su Švedišku Bofors 37mm L/45 pabūklu, nors tuo laiku abi versijos vadintos 7TP, tačiau po karo dvibokštelį pradėta vadinti 7TP „dw“, o naujesnę versiją 7TP „jw“. Lenkai gali pasigirti ir tuo, kad 7TP buvo pirmasis tankas su įtaisytu dyzeliniu varikliu, kuris nebuvo toks degus kaip benzininis. Šie tankai taip pat turėjo įtaisytas radijo stotis. Taigi pirmieji 7TP „dw“ tankai tarnybą pradėjo jau 1936m., o „jw“ modifikacija tik 1939 m.

Pagamintų tankų skaičius svyruoja, vienur teigiama apie 140, kitur apie 150. Skaičius skiriasi tikriausiai dėl skirtingų modifikacijų, tačiau yra abejojama kiek pagaminta buvo ir „jw“ serijos tankų, nuo 108 iki 132. Bet sugrįžkime prie techninių dalykų. Taigi tankas svėrė 9,4 tonos ir galėjo turėti 3 žmonių įgula (vadas, vairuotojas ir šaulys). Tanke buvo naudojamas 110 arklio galių Saurer VLDBp (PZInz.235) dyzelinis variklis ,kuris galėdavo išvystyti iki 37-30 km/h greitį ir nuvažiuoti 150-130 km. Tanko šarvai nebuvo įspūdingi, tačiau jų pilnai užteko tam laikmečiui ir jie vyravo tarp 5-17 mm, pvz T-26 masiškiausio gaminto SSRS tanko priekiniai šarvai siekė vos 10mm.

Prasidėjus karui 7TP buvo iškarto mestas į kovų įkarštį, kur sugebėjo pasirodyti gana neblogai pvz.: Rugsėjo 7 dieną prie Džėvichkės upės lenkai iš rikiuotės išvedė tris vokiečių tankus prarasdami tik du, o Rugsėjo 18, kapitono Kosobudzkio vadovaujami pėstininkai remiami 22, įvairių tankų sunaikino 6 tankus, 4 šarvuotas mašinas ir 8 kitokias transporto priemones. Tai įrodo, kad gerai veikdami su pėstininkais 7TP galėjo pridaryti priešui daug žalos, tačiau mažas tankų skaičius ir vokiečių kiekybinis ir kokybinis tankų ir aviacijos pranašumas lėmė, kad tokie momentai buvo labai reti.

Po visų kautynių 70 7TP tankų buvo sunaikinta mūšiuose, 20 užėmė Vermachtas, 1 atiteko Raudonajai armijai, 13 sugedo ir dar 20 buvo internuoti rumunų. Vokiečiams atitekę tankai dalyvavo parade Varšuvoje 1939 Spalio 8, o vėliau 1940 Gegužę-Birželį dalyvavo kovose Prancūzijoje, kur paskui dalis tankų buvo išsiųsta į Norvegiją, o likę atiteko policijai, kur tarnavo Lenkijoje ir Ukrainoje iki pat 1944 metų.

WZ.34 šarvuotoji mašina

wz34_2

WZ.34 šarvuotoji mašina

WZ.34 buvo iš senesnių modelių perdarytas lengvasis lenkų šarvuotis. Jis buvo išskirtinis tuo, kad savo gyvavimą pradėjo, kaip pusiau vikšrinis WZ.28 šarvuotis ir tik vėliau buvo perdarytas į keturis ratus turintį šarvuotį.

Taigi WZ.34 pirmtakas WZ.28 buvo paremtas Citroen-Kegresse pusiau vikšrine pakaba, iš 135 įsigytų mašinų 90 buvo paverstos į pusiau vikšrinius šarvuočius ir pradėjo savo tarnybą 1929-31 m. Tačiau 1934 m., dėl savo prasto pravažumo keliuose, mažo greičio, nestabilumo posūkiuose ir problemomis su padangomis buvo nuspręsta vikšrius pakeisti į ratus, kas ir buvo padaryta visiems 90 šarvuočių.

Naujasis WZ.34 išlaikė tą pačią ginkluotę, kaip ir pirmtakas ir buvo ginkluotas trumpavamzdžiu wz.18 37 mm pabūklu arba 7,92 mm „Hotchkiss“ wz.25 kulkosvaidžiu. Įgula sudarė trys žmonės (vairuotojas, vadas ir šaulys). Tuo tarpu buvo įstatytas naujas „Polski-Fiat“ variklis, kuris leido šiam 2,3 tonas svėrusiam šarvuočiui išvystyti maksimalų 55km/h greitį vietoj senesnių 30km/h , o su pilnu baku degalų buvo galima nuvažiuoti tiek pat kiek ir seniau 200-270 km. Taip pat šarvuotis turėjo gana silpnus 3-8 mm šarvus, kurie gelbėjo tik nuo kulkų, bet nieko daugiau.

Prasidėjus karui WZ.34 buvo suskirstyti į 10 šarvuotuoju batalionų po 9 šarvuočius kiekvienam batalionui. WZ.34 pagrindinė užduotis buvo vykdyti žvalgybos užduotis ir deja dėl prastų šarvų ir ginkluotės didžioji šių šarvuočių dalis buvo sunaikinta jau per pirmus susirėmimus su vokiečiais. Iki Rugsėjo 23 jų išliko tik saujelė. Iš raportų yra žinoma, kad apie 55% buvo sunaikinta kovose, 35% sugedo ir 10% mašinų buvo palikta dėl kuro trūkumo. Tai rodo, kad tik 10-20% išlikusių WZ.34 buvo galima panaudoti policijos palaikant tvarką. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad 18 šarvuočių buvo nusiųsti kroatams kovai prieš partizanus Balkanuose.

Išvados

Lenkijai Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo nesėkminga, tačiau Nacistinė Vokietija sugebėjo parklupdyti ne vien tik Lenkiją, bet ir Daniją, Norvegiją, Belgiją, Prancūziją (jos tankai 1940 m. buvo daug pranašesni prieš vokiečių) ir kitas šalis naudodami naują iki tol nematytą „Blitzkrieg“ (žaibo karo) taktiką. Taip pat reikia nepamiršti, kad kare ne viską lemia ginkluotės kokybė, bet ir naudojama taktika bei kiekybinis pranašumas, kurį aišku tuo metu turėjo vokiečiai ir vėliau įsijungusi SSRS. Visgi, lenkai nors ir kiekybiškai ir kokybiškai nusileidę savo priešininkams, bet pasitaikius progom jas sugebėdavo pasinaudoti ir pridaryti kaip įmanoma vokiečiams daugiau nuostolių, o kai kuri išlikusi technika, kaip Pzl.23 „Karas“ rumunų tarnyboje išliko iki pat 1944 m., taip įrodant, kad Lenkijos pramonė sugebėjo gaminti nors ir ne tokią kokybišką, kaip, pvz, Čekoslovakijos, bet gana tam laikmečiui gerus tankus, šarvuočius ir lėktuvus. Problema buvo, kad jų buvo per mažai arba jie jau buvo pasenę, kaip TKS tanketė.

Literatūros ir šaltinių sąrašas:

1. Owen Booth, John Walton, „Iliustruota Antrojo pasaulinio karo istorija“, 2000, Kaunas
2. Leland Ness, „World War II Tanks and fighting vehicles. The complete guide.“, 2002, Great Britain
3. Robertas Petrauskas, „Trečiojo reicho triumfas“, 2010, Vilnius
4. http://www.achtungpanzer.com/
5. http://www.aviastar.org/
6. http://avstop.com/
7. http://derela.republika.pl/
8. http://en.wikipedia.org/
9. http://www.geoghegan.us/
10. http://www.militaryfactory.com/
11. http://www.tanks-encyclopedia.com/

Autorius: Žygimantas Kulevičius

Pasidalink su kitaisShare on Facebook9Share on Google+0Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn0Email this to someone

3 Komentarai

  1. cha polskai turejo savos gamybos tanku. cia geras

      • Jo tikrai buvo galima paminėti lenkų turėtus prototipus ,tačiau čia koncentravausi labiau į techniką kuri dalyvavo karo veiksmuose ir patį išlikusios technikos likimą.

        O dėl laivyno ,tai iš tikrųjų nieko negaliu pasakyti ,nes pats nesidomėjau ar lenkai gamino laivus. Žinau tik tiek ,kad jie turėjo keletą minininkų ir povendeninių laivų ,bet ar jie buvo lenkų pagaminti pasakyti negaliu

        Autorius

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *