Pages Menu
Categories Menu

Paskelbta - 2016-11-18 | 0 komentarų

„Oro gyvatės“ žlugimas

„Oro gyvatės“ žlugimas

Tais laikais, kai žmonija dar nebuvo išradusi lėktuvų, ypač tokių kaip U-2, bei neturėjo kosminių palydovų, žvalgybos vis tiek įsigudrindavo šnipinėti priešo objektus „iš oro”.

Į pagalbą tokiais atvejais pasitelkiami būdavo oro balionai. Bendžaminas Franklinas pirmasis suvokė, kokią naudą įmanoma išpešti iš nesunkiai pagaminamų, brangiai nekaštuojančių oro balionų. Ponas B.Franklinas suprato, kad oro balionai gali tapti nepamainomais žvalgybos pagalbininkais. 

Pirmieji skridimo oro balionu privalumus išmėgino broliai  Žozefas ir Etjenas  Mongolfje. 1783 metais jie pirmą kartą pakilo į dangų oro baliono dėka. Oro balionas buvo pripildytas karšto oro. Tais metais B.Franklinas savo dienoraštyje rašė: “juk būtų puiku, jeigu pakiltume oro baliono pagalba į dangų ir apžiūrėtume priešiškų kariuomenių dalinius, jų karinius įtvirtinimus…”.

18-ojo amžiaus pabaigoje jau buvo gaminami pirmieji oro balionai, skirti žvalgos reikmėms. Pilietinio karo metais Amerikoje oro balionai buvo pripildomi vandenilio dujų, juos naudojo Šiaurės armija atlikdama taktinės žvalgybos užduotis. To meto oro balionai pakildavo tik į 90-ies metrų aukštį. Bet ir iš tokių aukštumų buvo įmanoma apžvelgti gana plačią teritoriją – iki 24 kvadratinių kilometrų. Oro balionus šiauriečių pajėgoms konstravo to meto garsus inžinierius Tadeušas  S.Č.Loui.  Manoma, kad būtent šis inžinierius oro baliono pagalba sugebėjo saviškius laiku perspėti dėl kautynių prie Fer – Oks ir Geins – Mil fortų. Laiku perduoti duomenys, gauti skrydžio oro baliono metu, atnešė keletą svarbių pergalių šiauriečių ginkluotosioms pajėgoms.

Minėtasis inžinierius išrado būdą, kaip oro balioną pripildyti dujomis greičiau nei per tris valandas. Tie oro balionai buvo aprūpinti telegrafo įrengimais, kad oro žvalgai pajėgtų kuo operatyviau vadovybei perduoti surinktą informaciją. To meto Šiaurės armijos žinioje buvo net septyni oro balionai, kuriuos šiam reikalui siuvo penkiasdešimt specialiai pasamdytų siuvėjų.

Pietų armija teturėjo tris žvalgybinės paskirties oro balionus. Vienas buvo pripildytas karšto oro, bet patyrė avariją. Kiti du buvo pripildyti specialių dujų. Pietiečiai savo oro balionus meiliai vadino “šilko suknelėmis”. Manyta, kad jie pagaminti iš moteriškų suknelių. Esą pietietės moterys padovanojo karo reikmėms visas savo šilko sukneles. Ar tai yra tiesa, dabar sunku pasakyti. Greičiausiai oro balionus siuvo visai iš kitokio pobūdžio medžiagų. Žinoma tik tai, kad tie trys pietiečių oro balionai jokiose karinėse ir žvalgybinėse operacijose nedalyvavo.

Prancūzijoje oro balionai ypač intensyviai naudoti visą 19-ąjį šimtmetį. 1870 – 1871 metais, kai Paryžius buvo apsuptas priešiškų Prūsijos pajėgų, prancūzai ryšį su išoriniu pasauliu palaikė būtent oro balionų dėka.

20-ojo amžiaus pradžioje oro balionų vis dažniau atsisakoma. 1911-aisiais metais Prancūzijos kariuomenės vadovybė pareiškia, kad oro balionai negrįžtamai pasenę, ir liepia juos pakeisti neva moderniais dirižabliais. Tačiau nuaidėjus Pirmojo pasaulinio karo šūviams tiek vokiečių, tiek sąjungininkų kariuomenės prisiminė oro balionus ir juos dažnai naudojo taktinės žvalgybos tikslams.

Prancūzų instruktorių pagaminti oro balionai jau galėdavo pakilti net beveik į dviejų kilometrų aukštį ir, pasinaudojus palankiu vėjumi, skristi maždaug 70-ies kilometrų per valandą greičiu.

Oro balionai intensyviai naudoti žvalgybos reikmėms net “šaltojo karo” metais. 1956-aisiais JAV vadovybė į orą paleido apie keletą šimtų oro balionų, kuriuose buvo sumontuoti galingi fotoaparatai. To meto JAV žvalgyba tikėjosi, kad oro balionai, skrisdami virš Europos, galų gale pasieks priešiškos Sovietų Sąjungos teritoriją. Ne tik pasieks SSRS, bet ir perskris visą SSRS teritoriją nuo Vakarinės iki Rytinės jos dalies. O galingieji fotoaparatai skrydžio metu padarys milijonus labai svarbių nuotraukų.

Ši operacija turėjo specialųjį pavadinimą – “Dženetriks”. Amerikiečiai tikėjosi SSRS teritoriją perskridusius oro balionus sugaudyti virš vakarinės Ramiojo vandenyno dalies. Tačiau ši operacija nepateko į pergalių sąrašus. Sovietai pastebėjo amerikietiškus žvalgybinius oro balionus ir sukėlė tarptautinį skandalą.

1956 metais vasario mėnesį Maskva perdavė Vašingtonui oficialią protesto notą. Rusai piktinosi, jog Amerika virš SSRS oro erdvės pasiuntė mažiausiai 250-imt oro balionų su sumontuota specialia žvalgybine fotografavimo įranga. Kad tai – ne tušti žodžiai, Kremlius pateikė konkrečių įrodymų. Kremliaus vadovybė surengė įspūdingą neutralizuotų oro balionų parodą pačiame Maskvos centre. Sovietų vadai piktinosi, kad minėti oro balionai, valdomi radijo bangomis, turintys maždaug po 580 kilogramų sveriančios stebėjimo įrangos, virš SSRS oro erdvės skraidžiojo ne vieną savaitę.

Rusų teigimu, oro balionai labai moderniai valdyti. Specialiais radijo signalais amerikiečiai buvo informuojami apie oro baliono buvimo vietą. Be to, operacijos pabaigoje visa surinkta informacija turėjo būti automatiškai surinkta į specialius seifus, o šie specialiu parašiutu – automatiškai atsiskirti nuo oro baliono ir nusileisti ant Ramiuoju vandenynu plaukusio JAV karo lėktuvo. Kiekvienas fotoaparatas galėjo atlikti apie 450 – 500 kadrų.

1958-aisiais metais tuometinis JAV prezidentas džiaugėsi, esą amerikiečių konstruktoriai šį kartą sumontavo specialius oro balionus, galinčius į dangų pakilti labai aukštai. Suprask, ten jokia sovietų žvalgyba jų neaptiks. Ši slapta operacija turėjo kodinį pavadinimą “Oro gyvatė”. Tačiau ir ji, kaip ir “Dženetriks”, patyrė pralaimėjimą. Vos tik virš SSRS pasirodė tie modernieji, labai aukštai galintys skristi oro balionai, Maskva ir vėl amerikiečius apipylė protesto notomis. Amerikos prezidentui nieko kito nebeliko, kaip atšaukti operaciją “Oro gyvatė”.

Šaltinis: slaptai.lt

Viršelio nuotrauka paimta iš https://en.wikipedia.org

Pasidalink su kitaisShare on Facebook1Share on Google+0Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn0Email this to someone

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *